Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Lietuviai ne lietuvių literatūroje

A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.

Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:

Dar žinau šitą:

Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine.  Iš aprašymo:

Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
 
 
 
Ar žinai dar kokią?
|lit- erature; – thuania|

Lovoje su Romain

Jau pabaigiau šiandien pradėtą “Moteris, kuri laukė”, tai dabar man lovoje kompaniją palaiko Romain Gary (ir vėl prancūzas!  Charmant! ) ir jo “Moters šviesa”.

Po to, kai mūsų namuose atsirado mylimasis trupinukas, mano meilė trumpoms knygoms pastebimai išaugo, nes gerokai sumažėjo laiko skaitymui.

Žinoma, storos plytos teikia ilgą skaitymo džiaugsmą, bet trumpųjų knygų žavesys yra nenuginčytinas, nes lengviau pajusti knygos dvasią, kadangi ją perskaitai per daug trumpesnį laiką.

Vienas ar du prisėdimai padeda išlaikyti galvoje knygos atmosferą,tada  daug sunkiau pamesti pasakojimo siūlą ir daug lengviau įsiurbti į save knygą kaip vientisą, o ne fragmentišką kūrinį.

Ką tu manai?

K.Ž.G

Knygų žmonės Vilniuje 10: premija su kaliošais

Vilniuje šalia didelio Lietuvos geležinkelių pastato stovi maža miela skulptūrėlė, simbolizuojanti didelę meilę. Tokią didelę, kad tos meilės vardan net galima suvalgyti kaliošą. Žavinga ne tik ši Romain Gary gyvenimo detalė, bet ir motinos vos ne įkalbėta ateitis – būti didžiu žmogumi. Ir dar neįtikėtinas sugebėjimas du kartus laimėti Prix Goncourt, premiją, kuri tam pačiam autoriui gali būti įteikta tik vieną kartą. Na, Romain Gary, vieną kartą laimėjo kaip jis pats, o kitą kaip Emile Ajar. Na, šaunuolis, vienu žodžiu. Džiaugiuos, kad tinkamai pagerbtas Vilniuje.

|užsikabarojusi į kalną|