Magas

Įdomūs tokie įspūdžiai apie Tomą Maną. Teko kažkuriuo metu susimąstyti, ar man knyga nepatinka, ar Tomas Manas kaip personalija. Prisiminiau Glorijos Goldreich knygą “Mano tėvas Šagalas“, kurioje Šagalas man pasirodė absoliučiai užknisantis. Ir tada vėl galvoji, ar čia tikrai žmogus toks buvo, ar tiesiog autorius taip tendencingai parašė. Jei Šagalas pasirodė užsispyrėlis ne laiku ir ne vietoj (kai naciai lipa ant kulnų), tai Tomas Manas pasirodė toks drungnas ir beveidis, net pradėjau abejoti, ar tikrai toks žmogus čia nobelistas gali būti. Neatsimenu, ar esu ką nors skaičius iš Mano kūrybos, kuri mano įsivaizdavimu tikrai nėra drungna, bet knygoje atskleistas toks amžinas išsisukinėjimas ir pozicijos neturėjimas man tikrai toks… Ir iš viso erzino tas turtuolių dykinėjimas ir gyvenimas iš mamytės kišenės. Labai, matai, menininkai ir maištautojai.

Tai va taip įsijaučiau ir niekaip neapsisprendžiau, kaip man čia tą knygą skaityt, ar kaip biografiją, ar kaip Toibino fantaziją labai keistu stiliumi (trečiuoju asmeniu ir tokia, įtariu, Mano stilistika (čia jau mano fantazija 2). Bet šiaip, nors ir erzino, skaityti buvo lengva ir įdomu, tik, va, likau iki galo nesupratus, koks tas Manas iš tikro buvo.

Įdomiausia buvo skaityti apie Tomo Mano vaikystę, santykius su motina ir tėvu, o fainiausias personažas buvo ne Tomas Manas, o jo žmona. Va, ten tai asmenybė! Ištekėjo už homoseksualaus vyro labai gerai suprasdama, kas jos laukia, bet pasirinkusi tai kaip sąmoningą variantą atknisti visuomenę su jos lūkesčiais, o tuo pačiu, pagimdžius Manui krūvą vaikų ir šia prasme kuo puikiausiai atspindėjusi tradicinės šeimos ir motinos paveikslą. Na, tokia įdomi šeimynėlė.

Summa sumarum, visai neblogai gavosi, dabar jau reikia bent kokius Budenbrokus perskaityt, “Užburto kalno” nepažadu – net mano kantrusis vokiškos kultūros mylėtojas neįveikė.

Mirtis rytuose

Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

___________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Hamnetas

“Hamnetą”, deja, pavadinčiau premijiniu burbulu, kuris perskaičius pukšt susprogsta. Nusivyliau šia knyga. Geros knygos apibūdinimas dažniausiai sutelpa į žodį “gera” ir tada jau nebežinai, nuo kurio galo ar sluoksnio ir bepradėti pasakoti. “Hamnetą” galima nupasakoti trim-keturiais sakiniais ir reikia turėti talento tokį paprastą siužetą apipliurpti 350 puslapių. Knygoje gali skaityti kas dešimtą puslapį, nes ji kaip meksikietiškoj muilo operoj – gali praleisti dešimt serijų ir žiūrėti toliau, nes per dešimt serijų įvyko pusė nereikšmingo įvykio. Kažkaip aš visai nenusiteikus gelbėt šios knygos šiandien.

Pati knygos idėja visai įdomi, ją knygos pabaigoje paaiškina autorė – kaip ji bandė suprasti, kodėl Šekspyras gyvenime beveik niekur neminėjo tokio reikšmingo gyvenimo įvykio kaip buboninis maras, tuo metu siautusio Europoje ir kaip teko ramstyti siužetą tais faktų apie Šekspyro šeimą trupiniais. Man net visai patiko knygos pradžia apie laukinukės Šekspyro žmonos vaikystę, kuri buvo pilna meilės ir ryšio su gamta, bet artėjant link knygos vidurio, visai nebetraukė jos skaityt ir kelias dienas knygos net neatsiverčiau.

Tai va. Visai neblogas knygos receptas būtų puikiausiai suveikęs su minus 150 puslapių bereikšmių plepalų, o dabar tik klausimas, ar tikrai nebuvo gersenių knygų premijai laimėti?

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Dūmai ir pelenai

Nors atostogoms ar ilgam savaitgaliui paprastai imu kokią storulę, kuriai galėsiu skirti pakankamai dėmesio, šį kartą į skaitomų knygų eilę norėjau įterpti kažką poilsinio, o būtent tokie ir yra Abir Mukherjee detektyvai. Iš tikro beveik jau ruošiausi trečiosios Semo Vindemo bylos iš viso neskaityti, bet pažiūrėjau karantininį interviu su autoriumi ir likau visiškai apžavėta ir suvyniota – taip ir baigės mano planai neskaityt.

Nepasakosiu apie šio detektyvo žmogžudystes, man daug įdomesnė buvo istorinė detektyvo linija – apie Indijos kelią į nepriklausomybę, Gandžio taikų pasipriešinimą, kuris šioje knygoje vyksta tarpukariu ir pasireiškia nebendradarbiavimu su imperine britų valdžia. Galite pamėginti įsivaizduoti, kai staiga į darbą neateina nė vienas sodininkas, vairuotojas, geležinkelinkas, sanitaras ar čiabuvis policininkas. Ir nesiteikia ateit metus. Ar ilgiau. Koks pasiutimas turi imti baltuosius, kai visa tai daroma su dzen ramybe ir šypsena veide! Kaip sunkiai ateina supratimas, kad britų valdžiai Indijoje jau įjungtas atgalinis laikmatis. Dar negreit, bet jau tiksi.

Taigi, gal šia istorija didelių Indijos žinovų ir nenustebinsi, bet man smagiai susiskaitė ir net buvo visai naudinga akiračio praplėtimui. Užskaitau!

—————————————

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

Regimybės

Regimybės - Knygos.lt

…pasigendi regimybės, o ne nuolat esančio tikrovės reiškinio, – juk kaip gali ilgėtis to, ko išvis niekad nėra buvę?

Po “Motinų sekmadienio” ir šios knygos man Graham Swift yra akimirkos nuotaikos meistras. Laiko ir akimirkų žonglierius, nutylėtojas, klaidinantis skaitytoją labirinte – niekada nežinai, kokia nuotaika ar siužeto posūkis užklups – ar saldus momentas, kai žinai, kad meilė išduos, ar akimirka, kai vienas iš poros supranta apie kito išdavystę, nors vienas kitam neištarė nė žodžio, ar balta atsisveikinimo nosinaičių jūra, plevėsuojanti traukinių stotyje išlydint evakuojamus vaikus. Skarelė tam, kad vaikas motinų jūroje pamatytų savo motiną, bet kaip ją pamatyt, kai visos motinos tokiomis pat nosinaitėmis moja?

Labiausiai šioje knygoje surezonavo motinystės/tėvystės tema, kai aštuonmetis Ronis evakuojamas iš Londono į kaimą, kur netikėtai patenka į savotišką rojų pas pasiturinčią bevaikę porą, kuriems šis mažas berniukas yra proga išpildyti per visą gyvenimą susikaupusią meilę. O Roniui šansas paragauti kitokio gyvenimo, atsispirti į kitokią ateitį. Dviprasmiški jausmai apima skaitant, kaip su kiekviena vaikui saugia diena (o kiekvienai motinai svarbiausia vaiko saugumas), Ronio motina savo vaiką praranda, tokia yra kaina – išsaugoti vaiką fiziškai ir, bėgant laikui, visiškai prarasti jį emociškai. O kartu pačiai iš nuostabios mylinčios motinos pavirstant į karo išvargintą, piktą, ir apskritai kitam pasauliui prikausančią moterį, kuriai jau nebeįmanoma nei pasivyti savo vaiką laike, nei jį suprasti.

Na, ir, žinoma, meilės trikampio linija, kuria autorius skaitytojui nesuteikia skaitymo lengvumo, kur būtų galima suskirstyti veikėjus į teisiuosius ir nusidėjelius – knygos pradžios švelni draugystė niekaip negarantuoja ilgo ir laimingo gyvenimo, kuris vis dėlto ištinka du iš trijų veikėjų, ir nebūtinai tuos, kuriuos skaitytojas pradžioje gal bus nusižiūrėjęs.

Puiki, vienu įkvėpimu suskaitoma akimirkos, trunkančios visą gyvenimą, knyga.

/Už knygą ačiū leidyklai “Baltos lankos”

//Originalus knygos pavadinimas Here We Are