Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.
Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai! Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?
451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.
Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.
“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje. Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:
-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?
-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.
-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!
Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:
– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.
-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!
-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.
[…]
-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.
Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.
Girdėjot? Ray Bradbury mirė šiandien. 91 metai. Daugiau nei 50 knygų.
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them.”
— Ray Bradbury
“You must write every single day of your life… You must lurk in libraries and climb the stacks like ladders to sniff books like perfumes and wear books like hats upon your crazy heads… may you be in love every day for the next 20,000 days. And out of that love, remake a world.”
— Ray Bradbury
“I have never listened to anyone who criticized my taste in space travel, sideshows or gorillas. When this occurs, I pack up my dinosaurs and leave the room.”
— Ray Bradbury
“We are an impossibility in an impossible universe.”
— Ray Bradbury
Kai aš gulėsiu mirties patale, atneškit man taurę pienių vyno. Neturit? Tada atneškit knygą. Taip, taip, aš dar kartą norėsiu ją paskaityti, kad suprasčiau ir pajusčiau, koks natūralus yra tas nesibaigiantis ratas, kuriuo žingsniuojame. Na, jis nesibaigia, tas ratas, tik mes baigiamės…
Nors knygoje yra įvairiausio amžiaus žmonių ir įvairiausių istorijų (kai kurių nelabai “pagavau”), labiausiai man patiko apie senus, išmintingus ir nelabai žmones, tokius senus, kad ta vasara, apie kurią skaitome, yra paskutinė jų gyvenime. Bet tokia graži, tokia lengva, kad aš norėsiu ją prisiminti senatvėje arba, jeigu galima, dar geriau, – aš norėčiau tokios paskutinės vasaros.
Kai manęs sesė paklausė, kaip sekasi skaityti šitą knygą, aš jai pasakiau, kad kažkaip keistai – kažkaip kaip ir tingiu ją skaityti, kaip ir netraukia, ir vos ne vartydama akis turiu ją pasiimt į rankas, bet kai jau pasiimu, tai taip įsitraukiu ir įsigyvenu (išskyrus tas nesuprastas istorijas), kad nebenoriu padėti į šoną. Labai keista, ar ne? Knygos kalba labai graži, plati ir išraiškinga, gal toji kalba šiek tiek pradeda varginti, taaaip sulėtina knygos veiksmą, kad padėjus knygą, tingi vėl prie jos grįžti. Kartais pagalvoju, kad tokius smulkius aprašymus įdomu skaityti tik pačiam aprašinėtojui, nes tai jo detalės, jo vaikystės kvapai, jausmai ir nuotaikos. Jis rašo ir jaučia, užuodžia. O pašalaičiui į tai daug sunkiau susikoncentruoti, įsijausti, sukurti tą vaizdą, kurį mato autorius. Ir vis dėlto, nors knyga vietom užknisa, ji yra pati nuostabiausia knyga skaityti tamsų lapkričio vakarą. Tada taip norisi paragauti to pienių vyno, kuriame uždarytas kiekvienos vasaros dienos pienių geltonumo švytėjimas. Gal kas turit to vyno receptą? Aš norėčiau savo rūsy turėti bent keletą butelių.
Autorius tarp savo knygų ir dinozaurų 🙂
Beje, knygos aprašymas ant knygos nugarėlės yra vienas tiksliausiai apibūdinančių knygą iš mano skaitytų. Net galvojau, kad tik įdėsiu tą oficialų aprašymą, nes taip gerai aprašyta. Na, bet ir savo porą žodžių sugalvojau 🙂
*
– Sakoma, kad čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar tebėra septyniolika.
*
– Tai jūs manote, kad aš buvau daili?
Jis geraširdiškai linkteli.
– Bet iš kur jūs galite žinoti? – paklausė ji. – Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumėte atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, viduje ji dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudens rytą pabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti po ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje. Aš kaip ta princesė apgriuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo.
*
– Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti šešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu – yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai.
knyguziurkes.com 