Tag: P.Gasiulis

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Visi mūsų skambantys dangūs

~ kzL ~ Leave a comment

Prispažinsiu, tikrai sunku rašyti šitą apžvalgą. Įsivaizduoju kaip autoriui sunku rašyti antrą knygą, ypač po labai sėkmingo debiuto. Ir skaitytojui sunku, sakiau, kad net baisu skaityti, nes visiškai nenoriu niekuo nusivilti ir visada noriu būti apžavėta ir wow. Tai su šia knyga buvo visaip – ir apžavėta, ir nelabai, man atrodo, kad skaityti šią knygą buvo kaip vairuoti mašiną su mechanine greičio dėže – vis tekdavo perjungti bėgį mechaniniu būdu, nes automatiškai nelabi jungės. Va tas bėgių junginėjimas ir gali būti, kad ne visiems patiks, nes kai kuriose vietose tenka jau ir į fantazijos pasaulį perjungti.

Bet šiaip, kai jau įsiskaičiau ir nesiparinau, kad nelabai žinau, kokiu bėgiu važiuoju, tai tiesiog mėgavausi istorija. O pasakotojas Daltonas yra puikus, to jau nenuginčysi. Ir man visi tie iš dangaus krentantys daiktai, viskas ten gavos gražu (nors visko ten buvo – ir gražaus, ir baisaus). Iš tikro, tai net gūglinau, kaip japonai bombardavo Australiją, nes, omg, tikrai nieko apie tai nežinojau ir man knyga ir vienas pagrindinių jos herojų labai gražiai susisiejo su Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai”, kai labai daug galvojau apie žmogų sėdintį lėktuve, kuris niekada nebenusileis. O čia toks tiesiog nukrenta iš dangaus.

Mergaitės kelionė per viršelio džiungles, kurios knygoje ne tokios gražios ir šviesios (nors duobkasėlė ir išsaugojus tyrumą ir gražaus pasaulio matymą, matyt būtent taip ji jas ir mato), gal ir nelabai tikėtina, čia jau paprastas bėgis vėl nebetinka. Kiekvienam nuspręst, kuriuo bėgiu per džiungles važiuoti, nes jos čia kaip kokia požemių karalystė – su savo taisyklėm, stebuklais, pragaro ratuose užstrigusiom sielom, bet ir pakeliui į rojų, į savo širdį, į švelnumą ir meilę.

Ar skaityti? Aišku, skaityti, tik manau, kad ne visiems, kam patiko Berniukas su visata, taip pat patiks ir Dangūs. Kažkaip man atrodo, kad skirsis šių knygų skaitytojai. Bet gal aš ir klystu. Kaip jums knyga pasirodė?

P.S. Manau, kad knyga gal visai būtų gerai apsiėjus be veiksmo filmų elementų, visokių netikėtų posūkių, kai už kampo tūno priešai, nors kita vertus, ar mes tikrai visada žinome, kas priešai, o kas draugai.

_______________________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.