Moneta & Labirintas II

Tai prisipažinsiu – paleidau aš tą savo kriterijų, kad trileryje viskas turi būti gyvenimiškai įmanoma, priėmiau sąlygą, kad šnipų romanų herojus yra nemirtingas kokius devynis su puse karto (na, nes vis tiek jau šiame trileryje yra visokios mistikos pilna, tai tebūnie nemirtingumas iš magiškojo realizmo kilęs), kad jis turi būti aistringas ir lakstyti paskui sijonus, ir mintyse padėkojau autoriui, kad bent jau jo romane tie sijonai turi dar ir šiokias tokias galvas, nors ir neprilygstačias superherojui, nu, bet oh well, tebūnie. Kadangi klausausi M.Mitchell “Vėjo nublokštus”, tai pastarosiomis dienomis tikrai daug priklausiau, kaip moterims patogiausia nepasirodyt protingesnėms nei vyrai dėl šventos pasaulio ramybės arba bent tol, kol “Vėjo nublokšti” baigsis.

Tai su visom aukščiau išvardintom sąlygom atsitiko taip, kad visą savaitgalį ir praskaičiau, nes antroj daly tikrai x kartų daugiau įtampos, veiksmo ir reikalų – tiesiog nelabai įmanoma sustot. Tiesa, yra toks vienas minimalus lyrinis nukrypimas, bet palyginti su pirmąja dalim – trumpas. Na, ir jei nepaisysim mano akim “stebuklingos” antrosios dalies pradžios (po kurios išjungiau minėtus griežtumo mygtukus), kurią greit užmarštin nugramzdina sudėtinga kelionė namo, tai bendras knygos įspūdis tikrai solidus ir dabar jau nepavydžiu autoriui, kurio visi klausinės, kada bus kita knyga (ats.: už 10 metų).

Trilerius atpasakoti vengiu dėl spoilinimo grėsmės (prašom nesakyti, kad pradžią suspoilinau, juk nesitikėjot, kad herojus pirmam puslapy mirs ir tada dar skaitysim kitus 500), tik prasitarsiu, kad pagrindinė antros dalies ašis yra išdaviko paieškos, kurios, deja, pareikalauja krūvos lavonų. Labiausiai įstrigo, kad trileryje svarbiausia niekada niekada nepasiduoti ir net beviltiškiausiose situacijose laukti lemtingos savo priešininko klaidos. Žodžiu – svarbiausia žvalgyboje – laukimas ir kantrybė, kurie, aišku, yra svarbūs smegenų ir gero fizinio pasirengimo priedai. Na, o tokiems likimas – maloningas.

O šiaip tai, kaip faina, kad ši visa ko įmanomo prifarširuota knyga taip ėmė ir atsirado out of thin air ir išsprogino mūsų literatūrinį pasaulį. Nieko kito negaliu sakyt, tik džiaugtis, norėt daugiau tokių ir rekomenduot visiems perskaityt (susikalibravus pagal James Bond taisykles).

____________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Moneta & labirintas

Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.