Šiandien Kristijonui Donelaičiui sueina 300 m. O aš dar niekada gyvenime taip kultūringai nešvenčiau pirmosios metų dienos. Pats kultūringiausias gimtadienio šventimas irgi. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo minimas Donelaičio gimtadienis ir aš ten buvau. Nieko negėriau, išskyrus J.S.Baco Toccata ir Fugue – į save. Gyvais vargonais girdėjau pirmą kartą – nuostabu! Kazlas skaitė “Metus”. Dar pakalbėjo apie Donelaitį (ne Kazlas, Kuodis). Viskas vyko trumpai, koncentruotai – norėjosi daugiau – tiek Kazlo skaitymų, tiek vargonų.

Su naujais metais. Geresniais, nei praėję.

Gerų autorių, gerų vertimų, gražių viršelių, skanaus knygų kvapo!

Gerų knygų!

Žodžiai, kuriuos tikriausiai kiekvienas lietuvis žino. Čia toks lietuvybės simbolis, sakyčiau. Ir nors daugelį Donelaičio poema užknisa, man šitie žodžiai yra pavasario šaukliai. Visada mintyse juos ištariu stovėdama kur gamtoj ant nušiurusios rudos žolės, vis dar apsimūturiavusi šiltais rūbais, bet jau uosdama pavasarį.