Kabulo kregždės

Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.

Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.

Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.

„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.

Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.

Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.

Mečetės namai

 

Lietuviško leidimo gražus viršelis

Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.

Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.

Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.

Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu,  ir žinoma namų galva, Aga Džanas.

Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.

Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.

This slideshow requires JavaScript.