Apie mamas, bibliotekas ir laimę

Image” Mano motina, ponia Vinterson, nemylėjo gyvenimo. Ji netikėjo, kad kas nors gali padaryti gyvenimą geresnį. Kartą ji man pasakė, kad visata – tai kosminė šiukšlių dėžė. Apsvarsčiusi jos žodžius, paklausiau, ar jos dangtis uždengtas.

     – Uždengtas, – atsakė ji. – Niekas negali ištrūkti.”

“Vienintelis būdas ištrūkti buvo Armagedonas, paskutinis mūšis, kai dangus susimaišys su žeme lyg susuktas pergamentas, o išgelbėtieji keliaus gyventi į amžinybę kartu su Jėzumi.

     Ji vis dar turėjo savo karo laikų spintelę. Kas savaitę padėdavo į ją po naują skardinę – kai kurios ten gulėjo nuo pat 1947-ųjų, ir aš manau, kad prasidėjus paskutiniam mūšiui mes būtume turėję gyventi po laiptais kartu su batų tepalu ir pro skardines prasigraužti sau kelią. Kadangi anksčiau man neblogai sekėsi su jautienos konservais, neturėjau priežasties nerimauti. Valgysim savo racioną ir lauksim Jėzaus.

     Man buvo įdomu, ar mus asmeniškai išgelbės pats Jėzus, bet ponia Vinterson manė, kad ne. „Jis atsiųs angelą.“

     Tai va kaip bus – angelas po laiptais.

     Man buvo smalsu, kur tilps jo sparnai, bet ponia Vinterson sakė, kad angelas iš tikrųjų neprisijungs prie mūsų po laiptais, jis tik atidarys duris ir pasakys mums, kad jau laikas išeiti. Mūsų dvaras danguje paruoštas.

Aplink mane visi jau labai ilgai gyrė J.Winterson knygas, išsyrus K.Ž.L, kuri skaitė jai didelio įspūdžio nepalikusią knygą “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”.
Kadangi šiuo metu vengiu skaityti “plytas” (knygyne šiandien mačiau J.C.Oates naujausią, jos nenusipirkau), savose lentynose ieškau plonesnių nei 350 psl knygų, tai tą standartą J.Winterson “Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?” labai gerai atitiko.

Tai autobiografinė knyga apie įvaikintos Jeanette baisią vaikystę, apie jos įmotės vykdytą terorą, prievartą, apie visišką meilės vakuumą. Tuo pačiu tai knyga apie meilės poreikį, apie sugebėjimą išgyventi. Viena gražiausių ir svarbiausių knygos gijų –  autorės meilės literatūrai deklaravimas.
Jeanette auga namuose, kur tėra šešios knygos, tad ji slapta pradeda rinkti savo biblioteką, kurią jos įmotė sudegina. Tada Jeanette supranta, jog daug sunkiau atimti mintis ir žodžius nei daiktus, ir ji mokosi tekstus mintinai, nuolat lankosi bibliotekoj, ir tai jai suteikia galimybę keisti savo gyvenimą.
Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą (vertė Aušra Simanavičiūtė, leidykla “Kitos knygos”)

Knyga man pasirodė šiek tiek netolygi, ypač kai J.Winterson rašė ne apie savo vaikystę, o  apie dabartinius laikus. Toj knygos daly gal kiek per daug savianalizės, ji gal perdėm terapinė, bet tikrai verta dėmesio.

Man ši knyga yra ypač geras argumentas už tai, kodėl bibliotekos ir literatūra turi būti prioritetas mūsų visuomenėje.  Šią savaitę su savo vaikais buvom vaikų bibliotekoj. Skaitėm, jie piešė, dėliojo dėliones, žaidė. O aš prisiminiau, kaip mano mėgstama rašytoja feministė C.Moran Göteborgo knygų mugėje kalbėjo apie bibliotekų svarbą. Čia trumpa citata iš jos The Times kronikos:

“Bibliotekos bendruomenėje yra ir atsarginis išėjimas, ir gelbėjimosi plaustas, ir šventė. Jos yra minties katedros, sielos ligoninės, vaizduotės pramogų parkai. (…) jos tėra vienintelės viešos e905f3078cecac350fe12a1ebb30cdd0užuovėjos, kur tu esi ne vartotojas, o pilietis.”

O šiandieniniame dienraščio Dagens Nyheter literatūrai skirtame priede buvo publikuotas vieno žinomiausių naujos kartos švedų rašytojo Jonas Hassen Khemiri tekstas apie bibliotekų svarbą ir apie tai, kaip jo šeima nuolat lankydavosi bibliotekoje. Jonas Hassen Khemiri pasakoja apie vieną savo vaikystės pokalbį su mama.

“- Aš manau, jog gana keista, kad iš bibliotekos galima skolintis nemokamai.
Mama, viešosios bibliotekos mylėtoja numeris vienas, sutrikusi pažiūrėjo į mane. Aš tęsiau.
– Juk būtų logiška, jei kiekvienas pasiskolinimas kainuotų. Na kokią nedidę sumą. Tipo penkias kronas.
Mama atrodė taip lyg aš būčiau nužudęs bibliotekininkę. Bet aš nesustojau.
-Kodėl knygas galima skolintis nemokamai, kai visa kita kainuoja?
Mes priėjome Hornsgatan. Mama paspaudė mygtuką prie perėjos ir atsakė:
-Va būtent todėl.”

K.Ž.G

Booker vs Folio

Folio

Didžiojoje Britanijoje steigiamas naujas prizas – The Folio Prize, kurio pirmoji premija, peršokanti Booker ir siekianti 40,000 svarų, bus paskelbta kitų metų kovo mėnesį. Tikriausiai Bookeriui jau seniai reikėjo kokio gero konkurento, nes paskutiniu metu toliau Hilary Mantel, atrodo, nė nemato (o gal tiesiog užsikrėtė knygų pasaulyje madingu tapusiu serialo virusu?). Po The Folio Society (lietuviai jau spėjo išvartyti į Fulio (vos ne fools) vardu slepiasi krūva knygų pasaulio įžymybių – Salman Rushdie, M.Atwood, Peter Carey, Zadie Smith, J. Winterson. Kas bus pirmas laimėtojas?

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

apelsinaiNežinau, nepaliko man įspūdžio knyga. Ir kažkokių ypatingų jausmų nesukėlė, praslydo ir tiek, net nežinau, ką čia apie ją parašyti. Galvoju  apie įvaikinimą (autorė buvo įvaikinta religingos šeimos) – rizikingas reikalas. Kažin kokios įvaikinimo sąlygos? Tikriausiai, jei esi išprotėjusiai religingas, niekas nedraudžia įvaikinti, bet, autorės atveju, toks įvaikinimas atrodo tiesiog siaubingai. Kaip bebūtų keista, įdomiausia man buvo skaityti autorės 1991 m. parašytą įžangą, kurią galite rasti ir čia.