2013 AtaSkaita

Iš viso perskaičiau 48 knygas. Blogiausias skaitymo atžvilgiu mėnuo buvo balandis, neperskaičiau nei vienos. Geriausias-gruodis-11 knygų. ef17df9f3af4817bc1a5ccdec4cf4822
Šiemet vengiau “plytų”. Skaityti storų knygų keliais prisėdimais galimybės neturiu, tai skaitymas gaunasi per daug fragmentiškas, tad sunkiau pajusti knygos nuotaiką. Vienintelė tikra 2013ųjų plyta tai H.Mantel “Woolf Hall”

Geriausios 2013aisias skaitytos

S.Avallone “Plienas”
C.Toibin “Marijos testamentas”
J.Otsuka “Buda palėpėje”
M.Stepnova “Lazario moterys”
V.Sorokin “”Opričniko diena”

Statistika:
28 autorės buvo moterys ir 20 vyrų.
eknygų-7, audioknygų 2
Lietuvių autorių rašytos knygos buvo 2, švedų 12, rusų 4.

Knygos parašytos neeuropiečių ir ne JAV autorių- 3. Va štai šitas dalykas mane graužia, labai aiškiai matosi, kad mano skaitymas yra įspaustas į vienus rėmus ir kad man būtina plėsti savo skaitymo geografiją. Tai 2014aisiais skaitysiu minimum Taiye Selasi “Ghana Must Go” ir Chimamanda Ngozi Adichie “Americanah”. Kai Göteborgo knygų mugėje sutikau Hanną rašančią blogą “Feministbiblioteket” buvau jos įkvėpta daryti “skaitymą aplink pasaulį”. Nežinau, ar pavyks, bet pamėginsiu.

Šiais metais kaip niekad skaičiau daug knygų n-tąjį kartą- 6 jau anksčiau skaitytos, bet vistiek vertos naujo perskaitymo. Pvz “Jane Eyre” esu skaičiusi kokius 20 kartų paauglystėje. Tada skaičiau ją kaip meilės romaną, o šiemet- kone kaip feministinį manifestą. Jau vien ta citata, kai Jane Eyre sako ““I am no bird, and no net ensnares me; I am a free human being with an independent will, which I now exert to leave you.”

Metų nusivylimas– A.M Homes “May We Be Forgiven”. “Damušinėjau” ją kelis kartus, tai labai gali būti, jog čia mano kaltė, jog aš neįžvelgiau šių metų Women’s Prize of Literature laimėtojo didumo. Esu skaičiusi daug aštresnių satyrų. Be to, knyga man pasirodė per daug ištempta, nelabai fokusuota, su daug pasikartojimų, kurių paskirtis neaiški.

Skaičiau ir neprisimenu apie ką– Amor Towles “Rules of Civility” Daug kas išgyrė ją, bet man ji nebuvo įsimintina.

Geriausia ekranizacija– “Don’t Ever Wipe Tears Without Gloves” pagal to paties pavadinimo Jonas Gardell knygą apie kurią esu rašiusi anksčiau. Šis trijų dalių filmas paliko man vieną stripriausių kultūrinių įspūdžių 2013aisiais apskritai (kartu su Vakhtangovo “Eugenijus Oneginas”). Filmas, atvirai kalbant, yra kelis kartus geresnis nei knyga. Rekomenduoju visiems pažiūrėti, bet nusipirkti teks ko gero patiems iš Amazon ar kur kitur, nes LTV niekaip neužteks drąsos greitu laiku nupirkti šito filmo Lietuvos žiūrovams (Norvegijos TV jau rodė, BBC taip pat)

Knygynis metų įvykis: Göteborgo knygų mugė ir tai, kad savo keturmečiui pradėjau skaityti chapter books (ar yra koks lietuviškas geras terminas?) Per kelias savaites perskaitėm K.DiCamillo “Nuostabi Edvardo Tiuleino kelionė” (puiki dovana kiekvienam vaikui) ir jau pusę “LasseMaja detektyvų biuro” serijos knygų (autorius Martin Widmark, iliustratorė Helena Willis). Jei Lietuvos leidyklos ieško galimo “aukso puodo” vaikų literatūroje, tai “LasseMaja detektyvų biuras”, Švedijoje karaliaujanti tiek perkamiausiaų, tiek labiausiai bibliotekoje skolintų knygų sąrašuose, turėtų būti svarstytina alternatyva.

2013aisiais pasirodęs dažniausiai Švedijos bibliotekose skaitomų rašytojų šimtukas labai aiškiai parodė vieną dalyką- vaikai skaito daug daugiau nei suaugę. Pirmoji rašytoja rašanti suaugusiems šiame sąraše yra  22e vietoje. 1-21 vietoje karaliauja rašytojai, kuriantys knygas vaikams.

K.Ž.G

 

The Buddha in the Attic

buda2KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!

Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.

Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0
Japanese picture brides. Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0

The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.

On the boat we carried our husbands’ pictures in tiny oval lockets that hung on long chains from our necks.

Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.

Ir taip atradau, neabejotinai, viena a buddha-in-the-atticjpg-2f8e3af497a83abdšių metų, kaip kad švedai sako,  perlų.

Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.

Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)

““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””

K.Ž.G