Baltasis triukšmas

Don DeLillo man kelia šiokius tokius sentimentus. Labai gerai atsimenu, kai pradėjau skaityti savo pirmąsias angliškas knygas, stoviu kokiam knygyne, kur knyga kainuoja neįsivaizduojamus 15 eurų arba dolerių, ir bandau išsirinkti knygą, kuri būtų tų baisulinių pinigų verta. Baisiausia, kad visi moderniosios literatūros vardai tau nieko nesako, o toks veiksmas kaip “pasigooglink” dar net sapnuose nesisapnavo. Tai va, iš tų dienų ir atsimenu DeLillo, dėl labai keisto mafijos bosui tinkančio vardo Donas DeLilas, tsakant. O už 15 eurų nusipirkau pačią storiausią knygą – Wally Lamb “I Know This Much Is True” (dar neperskaičiau).

Šią Don DeLillo knygą kažkaip pradėjau skaityti neteisingu tonu. Būna taip. Maždaug reik skaityt linksmai, o skaitai liūdnai, žodžiu, nepagauni kampo. Maždaug ir su šita taip atsitiko. Išgirsti pagyras – o, koks super autoriaus humoro jausmas, o tu galvoji, koks dar humoro jausmas, čia baisi knyga apie ekologinę katastrofą ir iš proto dėl mirties baimės einančią šeimynėlę. Tai paskui tenka atsukinėti juostelę ir bandyt tą kampą post factum pagaut. Nu, aišku, Hitlerizmo studijų ekspertas, nemokantis vokiečių kalbos, “Labiausiai fotografuojama daržinė Amerikoje”, Hitlerio gyvenimo detalės ir palyginimai su Elviu (abu labai mylėjo mamytes) ir visokios kitokios šyzos, kur minimum reikėjo į ūsą šyptelt, aš suskaičiau rimtu veidu (ir galvojau, ke?)

Na, o šiaip tai knygoje visur, kur pasisuksi mirties grėsmė – tai toksinio debesies (man šita vieta tiesiog klaiki), tai pavydus vyras apsiginklavęs iki dantų eina vykdyt keršto akcijos, o kur dar ta mirties baimė, tiesiog persmelkusi visus knygos veikėjus – nuo motinos, kuri atsiduoda pseudomokslinikui, kad priimtų ją į vaistų nuo mirties baimės bandymus, iki tėvo, kuris visais būdais tas super piliules bando nugvelbti, nes pačiam mirties baisu. Žodžiu, išprotėjęs pasaulis, kuriame mirtis tyko už kampo, kol visi kiti bando apsimesti, kad nieko nevyko, nevyksta ir apskritai reikia laikytis rutinos. Gal jie ir teisūs – gyvename ant prarajos slenksčio, gal jau ir krentame prarajoj, bet toliau imituojame visiškai normalų gyvenimą ir kramtome maistą trisdešimt tris kartus, nes, nepaisant toksinio debesies, vis tiek reikia rūpintis virškinamojo trakto gerove.

“…man atrodo, kad nereikėtų prarasti mirties pojūčio, net ir mirties baimės. Ar mirtis nėra ta riba, kurios mums reikia? Ar ji nesuteikia gyvenimui brangios tekstūros, aiškumo pojūčio? Paklauskit savęs – ar viskas, ką darote gyvenime, būtų taip gražu ir prasminga be dabartinio žinojimo, kad bus nubrėžta linija, baigiamoji riba?”

Štai toks tas Donas Delilo. Eisiu traukt kitą knygą iš lentynos, kiek prisimenu, turiu bent porą.

________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto alba”

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.