Tag: I.D.Klimkaitė

Kinderland

~ kzL ~ Leave a comment

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Vilko mergaitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

~ kzL ~ Leave a comment

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”