Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|