Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.

Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.

Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”

Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.

Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.

Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.

__________________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.