Hatice Akyün yra turkų kilmės Vokietijos pilietė. Trijų metukų Hatice šeima atsivežė į Duisburgą iš Turkijos kaimelio Akpinar. Vokiečių kalbą išmoko skatydama brolių Grimų pasakas. Save apibūdina taip: „Turkė, vokietė, musulmonė, žurnalistė. Ne per prievartą ištekinta ir nenešiojanti skarelės“.

Autorės knygos, įvertinamos prizais ir ekranizuojamos, o straipsniai gvildena integracijos temą. Humoras, ironija ir temperamentas gali būti įrašyti jos vizitinėje kortelėje.

Autobiografinė knyga „Ich küss dich, Kismet. Eine Deutsche am Bosporus“ (Aš bučiuoju tave, likime. Vokietės prie Bosforo istorija) aprašo autorės bandymą suprasti ir surasti save, keliaujančią iš Vokietijos atgal į Turkiją, į Stambulą.

Turkijos sostinėje ji bando įsikurti su artimųjų, draugių ir naujo draugo pagalba. Stambulas, turi savo gyvenimo taisykles. Kūrybinis autorės potencialas menkai sudomina pačius turkus. Jos gyvenimas Stambule per pusmetį menkai nutolsta nuo turistautojos, atostogautojos statuso. Tiesmukas tautietis skoningai įvertina jos situaciją: „Es wäre doch schade, wenn du hier als Fremde bleibst, als Petersilie auf dem Tellerrand, wo du noch in Deutschland das Saltz in der Suppe bist.“ (Būtų gaila, jei tu čia liktum svetima, kaip petražolė ant lėkštės krašto, kai tu Vokietijoje druska sriuboje esi.)

Apsilankymas savo gimtajame kaime, susitikimas su nusenusiais giminaičiais, pas kuriuos lankydavosi vaikystėje per vasaros atostogas, sustato viską į savo vietas. „Was vorbei ist, nennt man Vegangenheit“ (Tai, kas praėjo, vadinama praeitimi). Hatice supranta, kad vegetuojantis kaimas negali būti jos likimas. Jos tėvas prieš giminės valią ne tam išvyko iš gimtinės, kad dabar jai reikėtų sugrįžti ir pakesti tai, kas nepakeičiama.

Knygą galima skaityti ir kaip melodramatišką istoriją, vietomis primenančią Bridžitos Džouns dienoraščius, ir kaip su meile surašytą Stambulo pažintinį gidą, ir kaip buitinės filosofijos kūrinį. Nuotaika šviesi, knygos kalba puiki.

4/5

KŽV