Čia, matyt, po Mildažytės man užėjo biografijų laikas, nes va, suskaičiau Mildažytės, Valinsko ir Hopkinso. Rositos visiškai atsitiktinai supstelėjau paklausyt audiotekoj, nes buvo audio blokas ir niekaip neradau, kas užkibtų klausyt. Ir užsikabinau pradžioje Rositos tėvų, vėliau ir pačios Rositos istorija. Įdomu, kad į Rositos pasakojimą įsiterpia jos tėvo, buvusio vyro Česlovo Gabalio, kolegų balsai, jų perspektyva, bet šiaip šios daininikės gyvenimas gali kaip koks case study keliauti psicholigijos studentams į vadovėlius: Rositos mama susilaukė vaiko netekėjus (dar tais laikais, kai toks nėštumas beveik prilygo Veronikos istorijai), siaubingai saugojo / ujo Rositą, kad neužnėštėtų. O ji – likimo ironija – pastojo vos septyniolikos. Na, o paskui, atrodo visą gyvenimą – “tikrosios” meilės paieškos. Net skauda skaityt. Nelabai žinojau Rositos kaip dainininkės, bet gaila skaityt, kad visokios nesąmonės (pvz., nebaigta konservatorija) trukdė jai išnaudoti savo balso potencialą, būti normaliai pripažinta. Kažkaip susišaukė su situacija LT literatūros pasaulėlyje. Gaila, žinoma, kaip ir gaila, kad dainininkė serga liga, pamažu atimanti dainavimo džiaugsmą.

Lengvai skaitosi, kaip ir su Mildažyte jaučiuosi kaip paskaičius žurnalą “Žmonės”.