“Paklydėlį” klausiau audio formatu ir tai buvo mano antroji Jane Harper knyga. Ėmiausi klausyti per daug nesitikėdama, nes neseniai suklausyta “Sausra” patiko taip vidutiniškai. O štai ši užkabino konkrečiai, suklausiau per keletą dienų. Tikrai man pasirodė daug stipresnė už “Sausrą”, labiau išgryninta. Ypač patiko veiksmo vieta – labai labai egzotiška Australijos vietovė vidury dykumos, kur iki artimiausio kaimyno važiuoti tris valandas. Creepy vietelė. Tokiose paprastai labai labai svarbu pritapti ir būti priimtam bendruomenės, nes izoliuotumas dykumoj panašus kaip kokiam vandenyne. Vandenyne gal bent žuvį gali pasigauti, o čia nebent pats iškepti kaip žuvis.

Taigi, šioje keistoje vietoje vieną dieną ir randamas iškepęs žmogus. Labai keista, nes Kameronas yra vietinis, kuriam iki kaulų smegenų įaugę išgyvenimo tokiomis klimato sąlygomis taisyklės. Kaip taip atsitiko, kad jis rastas toli nuo savo mašinos, be vandens atsargų, net joks tuščias butelis šalia nesimėto. Jokių smurto žymių, tik saulės nualintas negyvas kūnas. Kas atsitiko gerbiamam bendruomenės nariui, didžiulio ūkio savininkui, dviejų vaikų tėvui?

Ganėtinai neutraliai prasidėjęs detektyvas su kiekvienu puslapiu neria į tamsą ir augina įtampą. Ir kai jau supranti, kad autorė pristatė visus knygos veikėjus, susimąstai, o tai kas žudikas? Labai patiko, rekomenduoju pasiilgusiems gero detektyvo.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”