Dar viena knyga apie atminties praradimą.  “Still Alice” didžioji tragedija buvo, kad pagrindinę veikėją liga užpuolė neįprastai jauname amžiuje, “Elizabeth Is Missing” herojė Maud – 81 metų senutė, paskui kurią lėtai šlepsensime knygos puslapiais arba straksėsime jos prisiminimuose apie vaikystę, kur vieną dieną dingsta jos vyresnioji sesuo.

Štai ir turime įdomiai besirutuliojančią istoriją, kai esamasis laikas neįspėjęs nutrūksta ir persikelia į būtąjį, o pagrindinei veikėjai tokie peršokimai ir atminties labirintai yra visiškai nesuvokiami, t.y. tų straksėjimų ji nesuvokia kaip persikėlimų iš vieno laikotarpio į kitą, laikas teka kaip tekėjęs, ir Maud belieka stebėtis, kur kas nors dingo, prapuolė ar lyg iš dangaus staiga atsirado. Laikas nepavaldus Maud, kaip ir šiandien ar vakar, ar prieš septyniasdešimt metų irgi netekę prasmės. Gal ne prasmės, o koordinačių laiko juostoje.

Neapsigaukite, sesers vardas visai neElizabeth. Elizabeth yra dabartine Maud draugė, kurios šiuo metu nėra Maud akiratyje ir kurios Maud atkakliai ieško. Net nueina į policiją pranešti, kad draugė kažkur dingusi – kaip vėliau sužinosime – ne vieną sykį. Autorė atkakliai nuo mūsų slepia, kas atsitiko su Elizabeth. Na, gerai, neslepia, nes visas pasakojimas ateina iš Maud lūpų, o ji nežino, kur draugė dingo, tad ir skaitytojas nežino. Taigi, iš viso turime dvi dingusias personas ir nors Maud galvoje niekas nepasikei ir nė viena dingusioji neatsiras, skaitytojui iš detalių tikrai bus leista sudėti taškus ant i.

Bravo Emmai Healey už meistrišką laiko suvaldymą, įtikinamą apsigyvenimą trumpalaikę atmintį praradusio žmogaus galvoje. Manau, autorė tikrai verta Bailey’s premijos. Short list 2015 – jau šiandien.