Didžiausia laimės ministerija

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.