Provincijos detektyvas

provincijos-detektyvas-virselis-525faf8b70692

Neilgai trukus po savo naujų knygų pristatymo “Tyto alba” pasiūlė perskaityti vieną iš naujai išleistų lietuvių autorių knygų – paslaptingojo (o gal tiksliau paslaptingosios?) Dano Sėlio “Provincijos detektyvą”. Ir perskaičiau šį savaitgalį – pavadinkim tai duokle smalsumui ir lietuvių autorių literatūrai.

Iš pradžių skaitydama galvojau, kad tikriausiai atsiprašysiu ir atduosiu knygą atgal, nes labai jau buvo provinciškas tas provincijos detektyvas – varčiau akis ir kitaip šnairavau į visokius kalbos, veikėjų išvaizdos ir elgesio šablonus (prašom per daug iš manęs nenorėti, kai aš ką tik po “Lazario moterų”), bet paskui skaičiau, skaičiau ir tapo per vėlu viską mesti, nes kad ir koks ten detektyvas bebūtų, vis tiek smalsu, kaip viskas baigsis.

Didžiausias šio detektyvo trūkumas, sakyčiau buvo toks ganėtinai nenatūralus veikėjų įvedimas į knygą, na, panašiai, ai, man dabar reikia Koščėjaus Nemirtingojo, tai tebūnie, štai ir atsiranda Koščėjus nemirtingasis, o dabar reikia aukso kiaušinio – tadam – aukso kiaušinis, o dabar reikia lavono – štai ir lavonas, oi, ne dar ne lavonas, dar kvėpuoja, ką daryt? ką daryt? Tai tas netikrumas labiausiai ir persekioja knygoje – netikra taip viskas kažkaip. Bet kai skaitai kaip pasaką, tai viskai nieko gal. O skaityti kaip pasaką visai įmanoma, nes knygoje yra ir ragana, ir laumė, ir beveik našlaitė, ir net tikras šeichas, už kurio, ne kas kitas, o lietuvė sėkmingai ištekėjus (bet ne našlaitė), na ir krūva seksualių didžiakrūčių blondinių, nepamirškim ir kantriai dešimt metų laukinčio visai neambicingo princo.

Didžiausias knygos pliusas – vis dėl to, nepaisant krūvos šiais netais į šalį numestų knygų, ji buvo perskaityta. Štai kaip.

Taigi skaičiau ir galvojau, kokia galėtų būti šios knygos auditorija, na, ji tikrų tikriausiai turėtų būti ne tokia priekabi, kaip nelemtoji KŽL. O labai nesikabinėjant prie žodžių, veikėjų, šablonų ir viso kito, dėl ko žiurkės akis varto, gal tų skaitytojų visai nemažai atsiras. Jei 50 pilkų atspalvių skaito, tai ko gi nepaskaičius apie pagoniškas orgijas, ane? Pirk prekę lietuvišką. Štai taip.

***

PS Ir dar viršelis geras.

Nauja Tyto Albos kolekcija

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.