Medžiojant tėvą

Medžiojant tėvą | Knyguklubas.lt

Taip juokas ima, kai prisimenu, kaip skaitydama knygą prisiminiau knygos pristatymą, o gal kažkokį interviu, kur knygos autorius sakė, kad nesikankina su nepatinkačiomis knygomis ir kaip pavyzdį papasakojo, kaip atsitiko su “Aristokratu Maskvoje” – skaitė, skaitė ir vienu momentu pagalvojo, kad dzin jam, kaip tam aristokratui baigsis. Tai va aš irgi vietomis skaičiau ir galvojau, kaip man dzin, kas ten tą tėvą sumedžios, ar nesumedžios. Tikrai galvojau, kad niekaip nebaigsiu knygos skaityt.

Labiausiai gal erzino, kad niekaip nesupratau, kokiu keliu autorius suka – ar čia laukti kažko panašaus į trilerį, na, juk yra lavonas ir kažkam tas lavonas įdomus, bet paskui lavonas paliekamas likimo valiai ir nulinguojama aiškintis kažkokio seno kapitono istorijos – įdomus nuokrypis, bet, sakyčiau, per daug nukrypęs nuo kurso, paskui dar kažkoks marmalas su tais žurnalistais, jautėsi tarp jų esanti įtampa, bet kažkaip nelabai aišku, kokios įtampos priežastys, lyg nujauti, bet kažkaip nepasitiki tais nujautimais, tik dar labiau susibalamūtini.

O galiausiai gal kiek per daug visokiais aprašymais ir palyginimais apaugusi kalba – sakykim, žurnalistiniame trileryje lyg ir lauki tempo, įtampos, bet staiga veikėjas eina miestu ir kokį paragrafą kitą palaimingai grožisi aplinka. Kadangi kartais būnu užklausiama, kuri čia vieta taip užkliuvo, tai kol turiu knygą, pacituosiu: “Užvertęs nosį į plytinčių viršum molinių čerpių dangaus žydrynę, kur slinko vilnoniai debesys, jis pastebėjo senojo kaštono lapų lają, apibertą tviskančiais rasos lašeliais, ir, geriau įsižiūrėjęs išvydo iš ano lapuotyno išnirusį daiktą.” Labai gražu ir vaizdinga, galėtų mokytojos naudot šitą tekstą diktantams – puiki skyrybos treniruotė gautųsi, bet skaitant tokio pobūdžio knygą man tie vilnoniai debesys prisisunkia vandens ir nuo svorio nudrimba ant šaligatvio. Tekšt (ištiktukas).

Tai grįžtu prie skaitymo kančių. Šiandien ryte nusprendžiau užsispirt ir skaityt iki galo, ir buvo vienas iš tų kartų, kai likęs trečdalis, ar knygos pabaiga ima tave ir apdovanoja. Sakyčiau, autorius pasiduoda rašymo stiliui, kuriuo jis pukiai žongliruoja ir kuris taip visus apžavėjo “Kambaryje 339” – lengvai ir grakščiai išnarplioja visą likusią istoriją, sugrąžiną lavoną ant scenos ir sudėlioja taškus ant i (nu, čia taip supaprastintai, žinoma). Gal ten ir buvo tų lyrinių nukrypimų, kuriuos maloniai prabėgdavau akimis, supratus, kad nieko reikšmingo ten juose nebūna. Ir toj pagreitėjusioj pabaigoje be kaštonų ir vilnos puikiausiai išsijautė ir įtampa, ir spaudimas, ir balansavimas ant peilio ašmenų, kas, iš autoriaus kalbinimų, supratau buvo vienas iš svarbių knygos tikslų.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera. Autoriui linkiu sėkmės grožinėje ir ypač negrožinėje kūryboje, pasižadu ir toliau skaityti, ir dar kažkam (Hercogas Wiske?) dėkoju už superinį knygos viršelį – niekaip nesuprantu, kaip iš pradžių ant jo nemačiau vabalų. Ir kai visi pradėjo apie juos kalbėti, pagalvojau – nu ant mano knygos tai tikrai nėra :))))

Kabinetas 339

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „339 kabinetas“

Ėmiausi skaityti be jokių didelių lūkesčių, o ir pagiriamųjų žodžių ant knygos nugarėlės nepuoliau skaityti. Nepuoliau, o jau kai įpuoliau, tai ir prapuoliau. Su džiaugsmu, beje, kad knyga gerai surašyta, puikiai skaitosi ir, mano kolegėms darbe vėl teko apie ją klausytis mano emocingų kalbų.

Įdomiausia, kad skaitant taip įsijauti, lyg skaitytum trilerį. Karts nuo karto vis teko atsikvošėti, kad čia joks trileris, o gyvenimas, o nelinksmiausia, kad ne už jūrų marių, kur palinguojam galvą ir pamirštam, o mūsų panosėj. Tokia suraityta sumanipuliuota, fake news išblurinta post trump’inė nauja realybė.

Man labai patiko du dalykai – pirmiausia buvo įdomu skaityti, kaip žurnalistai dirba tiriamąjį darbą, kokia darbo specifika ir niuansai, visokie slapti informatoriai tikrai primena šnipų žaidimą. O antra, labai patiko, kad autoriai atskleidė savo emocijas – kaip būna sunku, kaip dusina neapibrėžtumas ir nežinomybė, koks nerimas dėl to, ar teisingai viskas surašyta, ar pakankamai surinkta faktų, įrodymų, ar atsijoti pelai nuo grūdų. Kiek reikia drąsos, proto aštrumo tinkamai formuluojant klausimus ir teiginius, ištvermės, kantrybės ir motyvacijos nenuleisti rankų!

Žodžiu, labai rekomenduoju. Tik rezervuokitės laiko, geriausia savaitgalį, nes kitaip gali laukt bemiegė naktis prieš darbą, kaip kad su geru trileriu. Na, o šiaip, žinote – The House of Cards. Jei ne baisoka, tai tikrai nelinksma (nebežinau, kur čia turi būt kartu, o kur atskirai).