Na štai, Danutė Kalinauskaitė labai fainam interviu sako, kad “Taip pat nuo mažumės žinojau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, nes poezija – išimtinai brolio sfera, su viskuo, kas iš to išplaukia, kūrybinėm ir gyvenimiškom krizėm, buvimu „be odos“, įtampom, ir aš, galima sakyti, programiškai neparašiau nė vienos eilėraščio eilutės. Net nebandžiau.” O aš skaitydama noveles visą laiką galvojau, kad gal geriau jai reikėjo tas eiles rašyti (interviu perskaičiau tik ką tik). Dėl milijono priežasčių – pirma iš jų būtų visas tas teksto poetiškumas ir dažnas nuklydimas į tokias nežinau, kaip pavadinti “vardinimo” lankas kaip kad:

…bėgo iš kanalo į kanalą, per pasaulį, žinoma, mėtydamas pėdas, per kalnus, vandenynus, kalkakmenio adatų miškus, aštrius kaip skustuvai, juose, neatsargiai žingtelėjęs, gali pats sau odą nusidirti, per Kolorado kanjono elektros audras, įžiebiančias gaisrus, brovėsi per tirščiausius rūkus, kas būtų pamanęs – jie gali išlaikyti žmogų, ypač tą, kuris pėdas mėto…

Man jau čia pusiau poezija. Pabandykim padaryti eilėraštį. Matai?

…bėgo iš kanalo į kanalą,

per pasaulį, žinoma,

mėtydamas pėdas,

per kalnus, vandenynus,

kalkakmenio adatų miškus,

aštrius kaip skustuvai, juose,

neatsargiai žingtelėjęs,

gali pats sau odą nusidirti

Be reikalo nebandė, vis tiek jie veržiasi, tik vietoj to, kad rikiuotųsi posmeliais, žodžiai eilutėmis gulinėja. Ir taip apgauna skaitytoją – anas ima noveles skaityti, o turi perskaityti paslėptus eilėraščius. Nesąžininga.

Tai va. Tai man per daug poezijos buvo novelėse. Kai kurios labai kabino ir buvo labai įtraukiančios, kai kurios – teko po kelis kartus skaityti pastraipą, nes pamesdavau mintį, o ją tik pamesk ir ji jau savo eilėraščius kuria – nebeatsimeni nė apie ką novelė (iš tikro tai pats tikriausias eilėraštis, juk jis gali ten visoks būti ir netempti už siužeto ūso). Ir iš viso, mane apsakymai ir novelės labiausiai nervuoja, kad jos gai pasibaigti kaip tik nori, kartais visai niekaip ir jautiesi skaitytojas numestas likimo valiai, be pabaigos. Nes novelei taip gailma – baigtis belekur.

Arba – kitas variantas. Būna tokių knygų, kaip pavyzdžiui kokie Gedos dienoraščiai, M.Vilučio konditeriniai ir kulinariniai šedevrai, kurių negaliu atsisėsti ir perskaityti vienu ypu – per daug tiesiog, per koncentruota, apsalsta širdis. Skaitau po vieną gabaliuką, visai netikėtose vietose, praeidama, neplanuotai pagriebdama knygą tarp kokių beprasmių namų darbelių). Tai paslėptą D.Kalinauskaitės poeziją greičiausiai irgi reikia skaityti dozuotai, grožintis žodžiu ir skambesiu, užsigeriant arbata ar vynu – one at a time.

***

P.S. (pabambėjimas) Nacionalinio diktanto tekstas vis tiek be ryšio…