Ratas

ratas-1

Tokia nejaukumo ir nesaugumo jausmą sukelianti knyga. Pranašiška- skaitai ir supranti, kad mūsų šiandieninė realybė nėra jau taip toli nuo realybės, aprašomos knygoje. Ir darosi nejauku taip. Ir nesinori imti savo išmaniojo telefono ar kokio kito protingo aparato į rankas, norisi neryšio zonos, kur priklausomybė nuo socialinių tinklų yra neišvengiamybė. Žinoma, gal kažkam atrodo visai kitaip, gal būti connected ir followed yra super cool, o bet tačiau nieko smagaus, kai bendravimas tampa priekabiavimu, o sekimas tampa persekiojimu.

Viskas prasideda labai smagiai ir kasdieniškai. Mėja, mergina iš kažkokio užkampio, įsidarbina cool kompanijoje Ratas. Super kompanija su super aprūpinimu, super sveikatos draudimu ir visais kitais nuostabiais dalykais. Sveika, Mėja! Žinoma, visa tai ne už dyką, mergina greitai įsukama į darbus, kurio kokybė vertinama kas sekundę. Labai greitai Mėjai paaiškėja, kad būti gera darbuotoja ir turėti gerą klientų aptarnavimo reiktingądar nieko nereiškia, privaloma visiškai pasinerti ne tik į darbus, bet ir kompanijos gyvenimą apskritai, reikia visur dalyvauti, reikia su visais draugauti, kuo daugau komentuoti ir dar daugiau “švilpinti” (ačiū Mariui Burokui už gerą smooth vertimą), būti prisijungus visur ir visada, būti matomai, būti žinomai, būti žinančiai.

Iš pradžių viskas atrodo kaip smagus žaidimas, o paskui jau kaip gera sekta, atrodo, kad visas pasaulis toks, kaip ši kompanija, tik kažkokie sąmonės blyksniai atklystantys iš ano, netobulo pasaulio už tvoros duoda suprasti, kad taip dar nėra, dar ne visi matomi, dar ne visi nori tokie būti, nors galimybių asmeniniam gyvenimui vis mažiau, ratas -C- Circle virsta uždaru O. O gal dar galima visa tai sustabdyti? Kaip tau atrodo? Ištrintum dabar socialinio tinklų programėlę iš savo telefono?

Užskaitau, patiko, rekomenduoju.

 

Zeitoun

eggŠiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.

2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.

Knygos herojus
Knygos herojus

Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.

Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą,  matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.

zeitoun aut

Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.

Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?

Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?

Oficiali versija: http://www.youtube.com/watch?v=xcz7pytbCsA

Dave Eggers pabėgimas. http://www.youtube.com/watch?v=sidmlBRZdtU