The Vanishing Half

O taip visai netikėtai beklausydama audio suvokiau, kad klausau jau antrą autorės knygą. Pirmoji “The Mothers” atsimenu, kad patiko, tai gerai, kad turiu seną įrašą, galiu prisimint, apie ką buvo. Šoji, The Vanishing Half irgi patiko, bet negaliu pasigirt, kad visos vietos įtikinamai sugrojo, o jei prie sugrojimo labai nesikabinėt, na, tai gerai susiklausė ir šiaip įdomi tema pasirinkta, panašiai kaip Philip Roth “Human Stain” – apie juodaodžius, kurių tokia šviesi oda, kad niekas šiaip iš išorės niekada nesugalvotų, kad žmogus turi juodaodžių kraujo, o žinia, už Atlanto užtekdavo turėti vos lašą.

Šioje knygoje seserys dvynės gyvena Luisianos juodaodžių miestuke, kuris garsėja labai sviesiaodžiais juodaodžiais, toks miestukas, į kurį vienai seseriai grįžus su tokia juoda, kad net mėlyna, dukrele, visi negali atitraukti akių, na, žinia, iš to nebus nieko gero – aišku visiems. Juk visų miestelio juodaodžių gyvenimo tikslas būti kuo šviesesnės odos. Nuskubėjau. Kai šešiolikamečių seserų motina pareiškia, kad su mokslais baigta, nes reikia užsidirbti pinigų, seserys nusprendžia pabėgti į Naująjį Orleaną siekti savo svajonių. Nuolatos kartu buvusios seserys, vienai staiga neaiškiai pradingus, pasuka kiekviena savo gyvenimo keliu. Vienai tenka grįžti namo vedina juoda kaip naktis mergaite, o kita pasirenka baltosios moters gyvenimą.

Ar dar susitiks seserys? Ar vienas kitą pažinos jų vaikai? Ar įmanomas kelias atgalios ir kokia yra slapto gyvenimo palaidojus gyvus artimuosius kaina?

Patiko, puikiai susiklausė, bet iki puikios knygos pritrūko.

The Mothers

the-mothers

All good secrets have a taste before you tell them, and if we’d taken a moment to swish this one around our mouths, we might have noticed the sourness of an unripe secret, plucked too soon, stolen and passed around before its season.

Kažkokia keista knyga – niekaip neprisėdu parašyti savo įspūdžių, nes… nežinau, ką rašyt. Sunku kažkaip išgryninti mintį, apie ką šita knyga. Keistas jausmas, ypač dėl to, kad knyga man iš tiesų patiko. Labiausiai stebina tai, kad Brit Bennett yra labai jauna rašytoja. Jauna ir brandi. Stebinantis debiutas.

The Mothers – Motinos vienos juodaodžių bažnytinės bendruomenės moteriškės, mūsiškai būtų kaip ir davatkos, tikriausiai. Jos pradeda kiekvieną knygos skyrių savo įžanga į tai, kas aplinkui darosi. Tarsi atstovauja kitą balsą nei autorės, tarsi atitaria arba nuspalvina tam tikrą foną, kuriame gyvena pagrindiniai knygos veikėjai – Nadia, Luke ir Aubrey.

Merginos (vėl sąsaja su knygos pavadinimu)  – abi be motinų. Nadios mama, iš šalies atrodžiusi paprasta ir laiminga moteris – visai neseniai nusižudžiusi (tad ko galima tikėtis iš Nadios – linguoja galvomis senutės davatkos). Aubrey motina gyva, nežinia kur, bet gal ir gerai, Aubrey gyvena su seserimi ir jos drauge, saugiau, nei kad su motina ir jos sugyventiniais, kuriems Aubrey jaunystė rūpi labiau nei derėtų.

Nadia slapčiomis draugauja su Luke, pastoriaus sūnumi (nieko gero nelauk, dejuoja davatkos). Pastoja, bet nenori kūdikio, nes jai gerai sekasi mokslai, ir ji nori pabėgti iš šitos bendruomenės, iš šito gyvenimo. Luke suveikia pinigų abortui. Pinigus duoda pastorienė. Su pastoriaus žinia. Nešventi šventųjų gyvenimai.

Ir raibuliuoja tas abortas per visą knygą. Atsitiko, nebeištrinsi. Įkrito kamuoliuku į karmos loterijos būgną laukti savo eilės, savo šanso išsipildyti. Užbaigti rato. Ar jo išardyti? Luke myli Nadia, Nadia myli Luke, Nadia geriausia Aubrey draugė, Aubrey myli Luke, Luke veda Aubrey, Luke myli abi. Ar taip gali būti, kad mylėtų abi? Ir visai čia ne meilės trikampis. Čia keturkampis. Viename kampe stovi vaikas. Kuriam, kiek ten dabar būtų metų? Kažkas nuolatos skaičiuoja…

brit
Brit Bennett iš čia