Tag: A.Roy

Mother Mary Comes to Me

~ kzL ~ Leave a comment

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

“Džiaugsmo ministerija“

Didžiausios laimės ministerija

~ kzL ~ Leave a comment

Didžiausios nevilties ministerija. Ta laimė knygoje tikriausiai tik mirusiesiems, kurie jau kapuose. Laimė ramybėje. Man tai daugiau buvo nevilties knyga. Tos nevilties, kuria pulsuoja daugelyje knygų apie Indiją, o ypač tokiose, kur paliečiami politiniai reikalai – šalių dalijimai, atsidalijimai, pasidalijimai, nepasidalijimai ir visas su tuo susijęs paprastų žmonių siaubas (panašiai kaip vakar Kabule).

Man tą knygos situacijos beviltiškumą gerai atspindi knygoje pasakojamas anekdotas:

Vakar draugas iš Pakistano persiuntė man šitą anekdotą – jis keliauja iš vieno mobiliojo į kitą, taigi gal jūs jį jau žinote.

Pamačiau ant tilto žmogų, susiruošusį šokti.

– Nedaryk to! – pasakiau. / – Niekas manęs nemyli, – atsiliepė jis. / – Dievas myli, – nesutikau aš. Ar tiki Dievą? / – Taip, – atsakė jis. / – Tu musulmonas ar ne? – paklausiau. / – Musulmonas, – atsakė jis. / – Šiitas ar sunitas?- paklausiau. / – Sunitas, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. – Deobandi ar barelvi? / – Barelvi, atsakė jis. / – Aš irgi! – atsiliepiau. / -Tanzyhi ar tafkyri? / – Tanzyhi, – atsakė jis. / – Aš irgi! – apsidžiaugiau. / – Tanzyhi azmati ar tanzyhi furhati? / – Tanzyhi furhati, – atsakė jis. / – Aš irgi! – tariau. /- Tanzyhi farhati džamija ul ulūm Adžmer ar tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat? / – Tanzyhi farhati džamija ul nur Mevat, – atsakė jis. / – Mirk netikėli! – sušukau aš ir įstūmiau jį į upę.

Laimė, kai kurie iš jų tebeturi humoro jausmą.

Na, matyt, ta situacija ten tokia apskritai, kad tik juoktis ir belieka. Iš nevilties irgi.

“Džiaugsmo ministerija” nebuvo lengvas skaitinys, sakyčiau, net jaučiasi, kad rašytas begalybę metų – taip toli kartais nutoldavo viena tema nuo kitos, vietomis tikrai galvodavau, o prie ko čia tas ar anas nukrypis ir politinis pasažas. O pačių temų įvairovė – nuo transgender žmonių, kuriuos aplinkiniai gerbia/toleruoja/pakenčia dėl prakeiksmo prietarų ir baimės, kapinėse įkūrusių išgyvenimo koloniją, iki Kašmyro tragedijos, nuo partizaninės meilės, kurioje įsipynus famme fatale, iki Sadamo Huseino ant balto žirgo (no kidding).

Nors ir norėjos daugiau vientisumo (iš tinginystės, kad būtų buvę lengviau skaityti), knyga labai patiko. Viena iš tų, kur atveria pasaulį ir primena apie tai, kokiam burbule gyvenu ir kiek mažai be to burbulo žinau, o tas, žinia, visada vis iš naujo sukrečia. Tai ir rekomenduoju visiems, per daug užsiliuliavusiems pokarantininėj ekrano iliuzijoj.