Ši knyga apgaulinga savo apimtimi. Atrodo, kad atsisėsiu, vienas ilgas vakaras ir bus baigta. O gavos taip, kad perskaičius kokį dešimtadalį knygos supratau, kad kažkaip ne tokiu tonu pradėjau skaityti, bandžiau kažką greitai greitai versti, bėgt akim ir iš to nieko nesigavo. Atsiverčiau nuo pradžios ir skaičiau iš naujo. Tikrai.

Šios knygos tekstas poetiškas ir nėra ten kur skubėti. Skaityti irgi reikia taip, kad maždaug spėtum paskui jaučių traukiamą vežimą. Pačios knygos atmosfera labai priminė Cesar Airos “Vieno keliaujančio dailniniko nutikimą” – ta begalinė kelionė Argentinos pampomis, audros ir barbarų laukimas. Epinė kelionė, kurios metu veikėjos (man jos čia buvo svarbiausios) išmoksta viena kitos kalbą, transformuojasi iš vienos kultūros į kitą (o paskui ir dar vieną) ir išgyvena, net nežinau, kaip užvadinti, ant liežuvio galo sukasi – asmenines seksualines revoliucijas. Nu, žodžiu, tik spėk skaitytojau nepasimesti.

Man atrodo, rugsėjo beprotystė nebuvo pats geriausias laikas pasirinkti knygą, kur pusė skaitymo tarp eilučių ir gražaus žodžių ir vaizdų skambėjimo. Pavargęs skaitytojas su tokia lengvai gali užmigti (aš tiesiog dėdavau į šalį, todėl taip ir išjo, kad 200 puslapių skaičiau vos ne savaitę) ir man nelengva iš tokio išblaškyto skaitymo net nuspręsti, ar patiko man knyga ar ne – vietomis patiko, vietomis nelabai, gal ir to kutūrinio konteksto pritrūko, kad iki galo ją suvokt. Bet sakyčiau, jei ne prie širdies jums “mistiški epai” – taip knygą įvardijo “The Guardian”, tai gal greičiausiai ši knyga ne jums.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”