Upė

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Buveinė. Terezės dienoraštis

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Tuščios spintos

Tiesą pasakius, šitą knygą norėčiau pamiršt. Tik kad nelabia gaunasi. Autorės papasakota istorija įsigraužia į smegenis, erzina, pykdo, nors ir pasakoja visiškai gyvenimišką istoriją, ypač jei iš arčiau pažįstamas pietų europiečių moterų gyvenimas XX a. viduryje (man draugė šiek tiek pasakojo apie savo anytą). O moralas eilinį kartą tas pats – gyventi reikia dėl savęs, o ne dėl diedų. Antruoju atveju, vis tiek liksi su prabėgusiu gyvenimu prie suskilusios geldos, nesvabu, kiek meilės ir atsidavimo sudėta, kiek patylėta, kiek nutylėta ir t.t.

Dora Razarija gali pasilaidot nesulaukus keturiasdešimties. Mirė jos mylimas vyras, tad gedulas savaime suprantamas, o kartu ir visiškas skurdas, nes vyrukas buvęs principingas, orumo sumetimais nė kiek nesistengęs palengvinti šeimos finansinės padėties. Kad būtų linksmiau, Doros anyta vis paėda, kad eik tu dirbt, gi pinigų trūksta, o vyras atgal – o kas vaiką žiūrės, svetimi? Na, tradicinis užsuktas ratelis. O ko gi nepadarysi dėl mylimo vyro. Ta meilė kaip visko pateisinimas – ir neveiklumo, ir skurdo, ir galiausiai šventos neturtingos ramybės, po kuria, pasirodo slepias apgaulė. Na, kaip su mažais vaikais kad būna – kai labai tylu, geriau eit pažiūrėt, kas ten vyksta.

Na, o kas nutinka, kai Dora atsitiesia, užsidirba ir įgauna pasitikėjimo savimi, nepasakosiu, nors galima numanyti, nes ši knyga tikrai ne iš serijos “ilgai ir laimingai”. Stipri knyga, emociškai paspaudžia skaitytoją – sunku išlikt abejinga. Tad jei tokias mėgstat ir ieškot, bus kaip tik.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Žvaigždės valanda

Žinau, kad Clarise Lispector turi daug gerbėjų iš mano knyginio burbulo ir aš turėjau labai daug lūkesčių šiai knygai (dėl to kuo toliau, tuo labiau neperskaičius knygos, stengiuosi nieko apie ją neskaityt), o bet tačiau neužkabino manęs jinai ir nesurezonavo taip, kaip tikėjaus. Labiau gal erzino tas protagonistės bejėgiškumas, bet, įtariu, kad tokia ir buvo idėja būtent tai atspindėti – tą žmogaus nematomumą, menkumą ir nereikšmingumą, kurį su pasimėgavimu demonstruoja Rodrigas, lyg kokią žaidimo figūrelę negailestingai stumdydamas merginą aukštyn žemyn visuomenės svarbos laipteliais. Laukiau laukiau kažko ir nesulaukiau, oh well, nieko nepadarysi, būna. Sakyčiau, kad man gal net norėtųsi tokią knygą panagrinėt knygų klube, gal pavyktų pajaust, ko nepajaučiau ir nesupratau. Bet turiu dar vieną autorės knygą, tad dar nenuleidžiu rankų.

______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms’

Uždraustas sąsiuvinis

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai