Tag: A.Cicėnaitė

Pasitikėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Pasitikėjimas” bando užčiuopti daug temų, šią knygą labiausiai prisiminsiu dėl jos struktūros. Čia yra ir romanas romane (labai klasikinis), ir autobiografijos juodraštis, ir prisiminimai, ir dienoraštis, kuriame galiausiai ir sutinkame moterį, apie kurią ši knyga. Man patinka, kai rašytojai įdomiai ir sėkmingai sužaidžia struktūra, pavedžioja skaitytoją už nosies, paintriguoja, manau, Diaz’ui šitai visai pavyko. Kalbėdamas keturių žmonių (nors dėl skaičiaus galime pasiginčyti, nes vis dėlto antra ir trečia knygos dalys kaip ir vieno žmogaus darbo vaisius) balsais, jis nupasakoja istoriją, papasakoja keturių žmonių tiesą (kuria galim tikėt, kiek patys norim – va, čia ir knygos pavadinimas – “Trust”) apie tuos pačius įvykius, ir dar palieka skaitytoją sutrikusį, nes – o tai kaip ten galiausiai buvo iš tikrųjų? Taigi, visose knygos dalyse mes sutinkame vieną paslaptingą moterį, apie kurią sukasi visas reikalas, sutinkam, bet taip jos ir nepažįstam. Įtariu, kad toks ir buvo užmanymas.

Knygoje bandoma užčiuopti daug temų, bet man vis dėlto įsimintiniausia – moters situacija dvidešimto amžiaus pradžios visuomenėje. Na, turint omeny, kada daugelyje šalių moterims buvo pagaliau leista balsuoti, tai norisi plaukus nusiraut nuo galvos beskaitant apie visas įmanomas manipuliacijas moterų atžvilgiu, ypač tų, kurios intelektualiai visa galva aukštesnės už aplinkinius vyrus, ypač tų, kurios kaip mergaitės ir netekėjusios merginos buvo ypatingai lavinamos ir skatinamos duoti smegenims darbo, ir kurių gyvenimas sustoja ir kardinaliai pasikeičia ištekėjus (na, čia vėlgi galime prisiminti ir Lietuvoje atsitikusį moterų supančiojimą po 1926 metų perversmo, kai ištekėjusios moterys automatiškai būdavo atleidžiamos iš valstybinio sektoriaus). Taip ir “Pasitikėjime” protinga moteris turi apsimest trapia pokvaile būtybe, kad bent kiek galėtų gyventi taip, kaip nori. Bet pirmiausia, žinoma, reikia ištekėti. Ir geriausia už tokio vyro, kuris netrukdytų gyventi ir, gerai būtų, galvotų, kad jis visa ko šeimininkas. Nenoriu prispoilint čia labai, bet šiaip knygos twist’as labai priminė Meg Wolitzer “Žmoną“. Žodžiu, niekam neįdomu, kokia tu ten protinga buvai, maksimum galėjai užsiimti labdara, kurios finansavimo kraniuką irgi vyras su malonumu pasukinėdavo, prisidengdamas apsauga nuo per didelio krūvio ir pervargimo.

Ir pinigai, pinigai, pinigai. Ką gali pinigai. Suteikti laisvę, suteikti valdžią, išvaryti iš proto. Ar įmanoma, kad labai labai dideli pinigai nesusuktų galvos? Ar įmanoma ilgalaikę sėkmę finansų rinkose patiriančiam žmogui nepriskirti savęs dievų kastai? Ir kam gali būti pasiruošęs žmogus, kuriam žūtbūt reikia toje kastoje išsilaikyti? Nes dieviškumo aura labai labai trapi.

Kadangi knygą skaitėme knygų klube, tai prisipažinsiu, kad giliau ją paknaisiojus ir išklausius visų klubiečių, ji man pradėjo patikti labiau, nei po pirminio skaitymo. Pirmoji dalis susiskaitė smagiai, kaip klasikinis romanas, antroji stebino tuo kitu požiūrio kampu, trečioji buvo kiek nuobodoka ir galėjo būt trumpesnė, gal man buvo mažiausiai įtikima, teko net akis pavartyt, kai tos dalies herojė muziejuje atrado mus dominančios moters dienoraštį (nu ne, tikrai, dabar jau gausim stebuklingų atsitiktinumų, kad nebūtų liūdna). Žiūriu, knygų klubas dažnai “pagerina” knygą, tai raginu visas (us) jungtis į visus įmanomus ir patirti geros diskusijos malonumą.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Matrix

~ kzL ~ Leave a comment

Su trečiąja į lietuvių kalbą išversta knyga Laura Groff galutinai užtvirtino, kad nebus nei antrų alia moirų ir furijų, anei floridų. Šiam pasauly tiek temų, kad jai tikrai nepritrūks apie ką rašyti, skaitytojams beliks tik ginčytis arba tiesiog konstatuoti, kuri knyga patiko labiausiai. Įdomiausia, kad jei ant knygos viršelio nebūtų autorės vardo ir pavardės, niekaip stilistiškai nenuspėtum, kad čia Groff – visos knygos labai labai skirtingos – laikmečiais, personažais, atmosfera.

Šiojoje autorė kiek sužaidžia su skaitytoju knygos pavadinimu (beje, jis – puikus), nes “Matrix” pirmiausia asocijuojasi su Keanu Reeves ir garsiuoju (dieve mano, jau preito tūkstantmečio filmu). Ši matrix – priešinga ateičiai, čia matrix tai, iš kur visi fiziškai atėjome (moters įsčių), taip pat ir laike – gūdūs viduramžiai, kur moters darbas buvo tas įsčias intensyviai naudoti užtikrinant palikuonių ir paveldėtojų seką. Na, nebent, kaip knygos herojė Marija, atsiduri vienuolyne.

Jaunoji Marija vienuolyne atsiduria atplėšta nuo karalienės dvaro, iš šilkų pageitintai įvilkta į vienuolišką apdarą (ach, kaip čia gražiai susišaukia su ką tik klausytu Uršulės noviciatu). Energingą, protingą ir karingą merginą, kuriai gimus padejuota, kad turėjus gimti vyru, reikia patraukti nuo akių – gal ji tam badu mirštančiam vienuolyne ir suvisam nustipsianti, o gal su juo visu išsigelbėsianti, kaip sakant, dievo valia. Bus ten džiazo tam vienuolyne, taisyklių laužymo, saldžios moteriškos diktatūros, valdžios, politikos, žaidimo, savotiško laikmečio peršokimo, kuriame moterys ir galingos, ir už save sprendžančios. Atoki moterijos sala.

Beje, man labiausiai patiko “Florida”. Šioji – antroje vietoje, na, o moiros-furijos manęs neįtikino, bet, kadangi autorė vis moka nustebinti, tai ir toliau skaitysiu ir stebėsiuos.

Anglų kalbos žodynas

~ kzL ~ 4 Comments

Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.

Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.

Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.

Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.

Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.

Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.

Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.

Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.

Tylos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for tylos istorija
Foto pasiskolinau iš “Skaitančiosios“, paskaitykit  ir jos atsiliepimą

Keliaudama per knygų lentynas Girulių bibliotekoje užėjau “Tylos istoriją” ir prisiminiau tikriausiai 2017 m. knygų mugę, kai stovėjau prie Alma Littera stendo ir stende buvusios moterys bandė sutasti knygą, kurios dar nebūčiau skaičius (pilna tokių, aišku, bet n visas ir noriu skaityt). “O gal norit “Tylos istoriją” pabandyti?” Truputį pasiraukiau, nes po “Niujorko respublikos” netapau autorės fanė, tad ir pirkt knygos neturėjau didelės motyvacijos, o bet tačiau skolintą galima pabandyti.

Ir kaip? Ogi visai neblogai, nors kad ir kaip žiūriu, nu, nepatinka man viršelis, nors tu ką. Nesakau, kad blogas, tiesiog netinkamas. Neatskleidžia knygos, visai jos neatspindi. Bent jau mergina galėtų būt be makiažo – universali visoms knygoje vaizduojamoms moterų kartoms… Šitas visai neatskleidžia knygos gilumo, ir taip, sakyčiau savotiškai nubaido potencialias skaitytojas, apie skaitytojus iš viso tyliu, o gaila, nes tikrai galėtų skaityt.

Stipriausia šioje knygoje yra istorija. Ji ir laiko skaitytoją įsikibus, nes, nepaisant kai kurių banaliai erzinančių eilučių apie kokias nors prie žvakių priderintas pagalvėles erdviame bute šalia senamiesčio (džyzes, šioje knygoje gi pasakojami giliai skaudžios, garsiai neaptariamos paslaptys, kaip taip niekam nekilo ranka išbraukti banalų sakinį? Gerai dar, kad neparašė “prestižiniame”, nes būčiau trenkus šalin), knyga mane įtikino. Nepaisant neįtikėtinų istorijos vingių, ji labai tikra, nepritempta ir išjausta. Sukirbina minty apie mano giminės tylas ir nutylėjimus, tokius, kurių niekada nebesužinosiu, nes praradau šansą paklausti.

Taigi, summa summarum, knyga mane maloniai nustebino. Praravėjus tekstą net sakyčiau, kad labai labai nebloga (“labai gerai” rašyti kažkaip nesiryžtu, nes kažko vis dėlto man trūksta, bet gal čia jau kalbos stiliaus reikalas kažkoks, kurio nelabai moku apibrėžt). Tikrai rekomenduoju paskaityt.

 

Niujorko respublika

~ kzL ~ 1 Comment

image

Viskas su knyga butų gerai, jei nebūtų vienos problemos – nepatikėjau aš ja, kažko man pritrūko. Na, taip kažkaip, nežinau, kaip. Lyg ir autorė užsimena, kad čia remiantis true story (tikra istorija), gal taip ir yra, nesiginčiju, tada sakau, kad tikra istorija papasakota netikroviškai. Pvz., gal ir graži mintis pradėti knygą tuo pačiu vaizdu, kaip ir pabaigti, na, bet ar tikrai tiekos metų skiriamos scenos gali būti tokios vienodos? Ar gali sovietinė trylikos metų mergaitė iš vakarų pasaulio mačiusi tik “Otto” katalogą, tik iš draugės pasakojimų įsivaizduoti kepamų kaštonų kvapą ir mirgančias Times aikštės reklamas (mes tada nė velnio reklamų neįsivaizdavom, o tuo labiau tokių reklamų)? O ar galėjom įsivaizduoti (ypač būdami trylikos metų), kad yra kažkokia Septintoji aveniu kampu su 42-ąją gatve? Dieve, juk mes normalaus spalvoto teliko nebuvom matę, gerai dar kad neįsivaizduoja kokio laptopo, užtenka ir tokio pat netikroviško puodelio kavos rankoje. Visi šitie faktai po kokių 20 metų pasakojami knygos pabaigoje jau yra visiškai normalus dalykas, bet pradžioje… nea.

Su tokia pradžia galvojau, visai nieko gero nebus, bet vėliau knyga įsivažiuoja ir visai smagiai skaitosi. Nors ir netikiu iki galo vis tiek. Oskaras, kad ir labai mielas ir romantiškas vaikinas, tikras princas, man atrodo netikras. Žinoma, jis ir turėtų toks būti – iš užsienio atvažiavęs į tuoj tuoj būsiančią laisvą Lietuvą, bet vis tiek, gal ne iš Itono koledžo atvažiavo, kad taip jau lotyniškas sentencijas trylikametis skaldo. Tiesiog per anksti. Gal šešiolikametis būtų ok, bet trylikametis, nu, nelabai man tikroviškai atrodo.

Man patiko, kaip buvo pateiktas politinis fonas – be jokių šūksnių ir didelių revoliucijų, nors iš kitos pusės, aš, būdama truputį jaunesnė nei knygos herojė, sausio įvykius išgyvenau labai dramatiškai ir neabejingai, bet nereiškia, kad visi taip išgyveno, tad šitą liniją užskaitau. Kaip ir visus daugiabučio kaimynus, tačiau šiškų namas, kuriame gyvena Oskaras su tėvais, man kažkaip per arti, vos ne per kiemą nuo eilinio proletariato, kas būtų kaip ir ok, jei jie gyventų senamiestyje, tačiau taip nėra.

Knyga turi bendrų taškų su R.Rowell Eleanor & Park, tik šioji labai įtikinama, kad net pradedi pykt, kad priskiriama young adult kategorijai, nes tokių neskaitydami suaugėliai praranda žvilgnį į vaiko pasaulį paauglio akimis. O “Niujorko respublika” – nieko labai blogo, bet ir nieko labai gero. Bet paaugliams tikrai geresnis tekstas skaityti nei Gerb. kunigaikščio Gedimino laiškai.