Begalinė naktis

Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?

“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”

Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?

Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”

Virsti vilku

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Apie ungurius ir žmones

“Apie ungurius ir žmones”, originaliu pavadinimu “Ungurių evangelija” – viena iš tų knygų, kur nieko nesinori rašyti, išskyrus tai, kad ji – puiki. Nuo pat pradžių, jau nuo pačio pirmojo puslapio, pagalvojau – o čia visas tekstas bus toks gražus??? ir dar užpavydėjau biškį, kad kažkas taip gražiai moka rašyti.

Šioje knygoje pasakojama ungurių istorija nuo Aristotelio laikų. Net neįsivaisdavau, kad tai toks paslaptingas gyvūnas, taip nepasidavęs žmogaus stebėjimui, kad net vertė jį galvoti, kad jis atsirandąs iš niekur. Na, geriausiu atveju, iš dumblo. Taip atsitiko todėl, kad niekas nesugebėjo rasti ungurių dauginimosi organų. Net Freudas buvo užsidegęs šia paieška, bet jam nelabai išdegė, kaip ir daugybei kitų mokslininkų. Norite tikėkite, norite – ne, bet dauginimasis iki šiol yra apgaubtas daugybe paslapčių, kurių nespoilinsiu.

Šioje ungurio kelionėje knygos autorius yra pakeleivis. Kartu su tėvu, su kuriuo žvejodami ungurius patirdavo pačias jautriausias ir artimiausias akimirkas. Nieko ten nepaprasto tose akimirkose – tylos daugiau nei pokalbių ar įsimintinų nutikimų – gal dėl to taip ir pagauna tas tiesiog buvimas kartu, dviese, jų tylioje veikloje, patirties perdavime iš vienos kartos kitai. Taip artima daugeliui – nieko stebuklingo, žvejyba ir nujaučiami, bet nepasakomi žodžiai. Ne dėl nenoro, greičiau gal dėl nemokėjimo, tik nujautimo.

Ypatingai talentingai parašyta, grynuolis toks. Labai rekomenduoju.

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos Lankos.