Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?

“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”

Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?

Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”