Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.