Netobulieji

Dėmesio dėmesio! Ar jau matėte, kad “Vaga” išleido Tom Rachman knygą “The Imperfectionists” – “Netobulieji” (vertėja Emilija Ferdmanaitė)?

Apie šitą knygą rašėme čia prieš metus.

New York Times knygos apžvalgoje rašonor do I know how someone so young — Rachman turns out to be 35, though he looks even younger in his author photo — could have acquired such a precocious grasp of human foibles. The novel is alternately hilarious and heart-wrenching, and it’s assembled like a Rubik’s Cube. I almost feel sorry for Rachman, because a debut of this order sets the bar so high.”

The Washington Post “”The Imperfectionists” is about what happens when professionals realize that their craft no longer has meaning in the world’s eyes (think of all those hardworking monk-scribes idled by Gutenberg) and that the only people who really understand them are on the same foundering ship, and that, come to think of it, they really loved that damn ship for all it made their lives hell.”

The New Yorker “Rachman, a former editor for the International Herald Tribune, paints the characters’ small dramas and private disappointments with humanity and humor. Throughout, italicized asides take us through fifty years of the “stolidly black-and-white” paper’s history, from heyday to decline.”

K.Ž.G

Literatūrinė investicija

Rugsėjo 25 dieną, antradienį, Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą, skirtą Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms gimimo metinėms. Palyginus su kitom Lietuvos banko proginėm monetom, sakyčiau, labai graži moneta.

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!

Puikiųjų stirninų mirtis, nors ne, apie žuvis

Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

Mažas būsimasis rašytojas. Tiems kas skaitys knygą, supras, apie ką ši nuotrauka 🙂

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.

Ota Pavel

Persepolis

Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.

Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.

“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.

Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.

Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.

 

Pagal knygą yra sukurtas filmukas.

Knygos autorė

Gilead

Dar nėra taip buvę, kad nerašyčiau apie knygą, kurią perklausiau/perskaičiau. O dabar ėmiau ir nerašiau, nes nežinojau, ką rašyti.  Net atsiverčiau ir dar kartą perskaičiau, ką apie šitą knygą parašė Giedrė. Ir vis tiek nežinojau, ką rašyti. Ir nusprendžiau, kad perklausiau ne vietoj ir ne laiku. Ir bus tikriausiai labai retas atvejis, kai skaitysiu knygą antrą kartą. Iš tikro, perklausius vėl jungiau pirmą skyrių ir pradėjau klausyt iš naujo. Nes iš tikro, tai lėta knyga ir su ja skubėti nevalia, o aš klausiau lėkdama, maldamasi ir visai nemedituodama. O dabar noriu paimti pačią tikriausią popierinę ir perskaityti dar kartą, o iš tikro pirmą. Audio nebuvo geras pasirinkimas. Eisiu belstis į vonią. Tuk tuk tuk

Patriotinė kelionė

Nuostabi! Visiems rekomenduoju. Kaip gi kitaip, jei vienintelė iki vėlumos (22 h) per ilgajį šventinį savaitgalį veikianti parduotuvė yra knygynas! Ilgai rinkausi prieš kelionę, kokią knygą vešiuosi skaityti – nebuvo net kada atsiversti. Perskaičiau vieną vienintelę – smagią ir linksmą – apie islandus.

Ir neatsilaikiau prieš mažutėlę gražutėlę – atsiminimui  apie Islandiją. N’ice land, kaip kad Islandiją vadina knygos apie islandus autorė Alda Sigmunsdottir.