

Pagal knygos autoriaus aprašymą (rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras), tikėjaus, kad čia bus tokia lengva knygelė alia “Man galima, aš žydas”, keliems vakaro pusvalandžiams pasėdėti ar pakikenti – kažkaip šio autoriaus nesuvedžiau su vienu Giedrės jau minėtu Jonas Gardell kūriniu “Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų“. (Beje, knyga yra Giedrės dovana, ačiū dar kartą).
Man galvoj vis sukas trys knygos veikėjai. Vienas iš jų – Ruta. Norinti gražios ir tvarkingos šeimos. Tik ta tvarka ir grožis turi atitikti jos sugalvotą modelį, gražų standartą – geris ir paklusnūs vaikai, geras ir rūpestingas vyras. Tas Rutos noras toks labai svanaudiškas, it tų “aš čia stengiuosi, bandau ir draskausi, jūs visi turite man būti dėkingi”. Šventoji diktatoriaus ir aukos veidu.
Rakelė, Rutos sesuo, nesama meile save apgaudinėjanti, pati save užbūrusi ir pasmerkusi padėties be išeities ratui. Su niekuo nekalbantis švelnusis Danielis, kuriam taip noris paglostyti galvą.
Ši knyga – tai trumputis šeimos pavaikslas. Šeimos, kurioje tikriausiai daugelis iš mūsų gyvenam. Kur daug nepasakytų žodžių ir neparodytų jausmų. Kur lengviau patylėti ir nueiti, nei apkabinti ir paklausti.
Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.
Ir taip atradau, neabejotinai, viena
šių metų, kaip kad švedai sako, perlų.
Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.
Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)
““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””
K.Ž.G
Gegužės 14 išeis naujausia Dan Brown knyga “Inferno”. Pasakojimas vyksta Italijoje, ir knygos herojus, jau gerai pažįstamas Robert Langdon vėl įtraukiamas į mistišką istoriją, susijusią su Dantės “Inferno”.
Knyga šiuo metu jau verčiama į švedų kalbą. Kadangi bijoma, kad knygos turinys /tekstas gali nutekėti, tai vertėjas yra priverstas dirbti Londone, darbo metu yra prižiūrimas, o dirbti leidžiama tik prie, kompiuterio, neprijungto prie interneto.
Įdomu, ar tikrai taip jau visi ir bando pavogti D.Brown knygą, ar čia Dan.Brown pats prisiskaitės savo konspiracinių teorijų taip visko dabar prisibijo?
K.Ž.G
Išėjo Liūnė Sutema.
Mano mėgstamiausia poetė rašanti lietuviškai.
Gimnazijoje skaitėm jos kūrybą, ir aš, pamenu, parašiau tikrai gerą rašinį apie jos eilėraščius.
Kažkuo užkabino tie eilėraščiai apie naujo gyvenimą emigracijoje, apie naujus namus, apie tai, kad ten naujojoje šaly “nebėra nieko svetimo”, susitaikymas su tuo, kad “aš niekados neauginsiu linų”, ir prisipažinimas, jog “nusikalstu kalba, gimtąja ir svetima”.
Ir tą “nebėra nieko svetimo” vis primindavau sau, kai persikrausčiau gyventi į Švediją.
Galvojau, jog jei Liūnė Sutema vis dar prisimena rūgštaus obolio skonį, bet tuo pačiu skina pačios toli nuo pirmųjų namų išaugintus persikus (eilėraštis “Priemiesty noksta persikų sodas”), galiu ir aš įgyti kažką naujo, neprarasdama to, ką jau turiu.
Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.
Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida –
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta –
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.
Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes –
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.
Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.
K.Ž.G
“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”
Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.
O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?
Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.
Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?
Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?
Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:
Knyga skirta:
– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)
– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė
– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius
– per rimtai žiūri į gyvenimą
– per rimtai žiūri į save
– yra per daug blaivininkai
– galvoja, kad yra padėčių be išeičių
– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais
– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau
– ir t.t. ir panašiai.
Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.
Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.
Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…
Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.
“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos 😉 ).
Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.
Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.
Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo, yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką
Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):
“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius. Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka. Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”
Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia. Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.
K.Ž.G
aš vėluoju pasigirti savo kalėdinėm dovanom. Vieną dovaną kalėdų senis nužiūrėjo iš blogo, o kitą paliko po egle knygyne “Humanitas”. Neblogas senis, blogą skaito.
Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.
Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.
Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas – “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.
Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.
Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.
4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).
P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.
P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)
P.P.P.S. Viršelis labai į temą!
Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo