Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.
Haris Poteris ir prakeiktas vaikas
Silva Rerum IV
Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam didingam.
Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.
Trisdešimt
Nors nesu emigrantė, man atrodo, kad, jei būčiau, tai jausčiausi taip, kaip Londone jaučiasi Vaivos Rykštaitės herojė Jurga. Nors knyga ne apie geografinę emigraciją, o emigraciją laike, iš vienos dešimties į kitą, tokia, iš kurios niekaip negrįžtama, kad ir kaip nugaron (arba subinėn – atleiskit visos jautrios sielos) būtų tempiama veido oda. Dėl to man ir patinka šios autorės knygos – dėl atvirumo, taikliai pagauto jausmo ir nuotaikos – pagal Vaivos knygas filmas galvoje teka kaip upelis.
Taigi, jei biologinis laikrodis merginoms ir moterims tiksi, tai trisdešimtmetis yra to laikrodžio žadintuvas. Žinoma, ne toks baisiai žviegiantis, kaip 40, bet toks ganėtinai įkyrus, priklausomai nuo to, kiek kiek agentūros VBS paruoštos gyvenimo anketos punktų esi užpildžiusi. Punktai, savaime suprantama, yra vyrai, vaikai, darbai, gyvenamoji vieta ir numatomos gyvenimo perspektyvos. Taigi, suskaičiuokime, kaip tau pavyko “susitvarkyti gyvenimą”.
Knygoje kita siužeto linija žingsniuoja žavinga tarpukario ponia Silvija, Jurgos promočiutė, kurios istorija verta atskiros knygos, kažkaip net gaila, kad šiojoj panaudota.
Mano brolis superherojus
Bet ima gyvenime ir nutinka toks dalykas, kad tavo gyvenimo svajonė išsipildo ne tau, o tavo broliui, kuris su ta svajone šiaip jau visai nenori turėti reikalų. Komiksų fanas jaunesnysis brolis per visiškai kvailą atsitiktinumą (nuėjo minutėlei nusišvilpt) praleidžia labai svarbų aukštesniųjų jėgų apsilankymą, kuris suteikia broliui ypatingų galių. Damn it. Ir kodėl, kodėl būtent tokiu svarbiu gyvenimo momentu prispaudžia reikalas! Tas gyvenimas, kaip visada, yra baisiai neteisingas. Nuo pačios vaikystės! Neužtenka, kad esi jaunesnis, tai dar vyresnysis brolis nepelnytai tampa beveik supermenu. Ir dar įsivelia į visokius reikalus, iš kurių paskui paprastų paprasčiausias brolis nesupermenas turi gelbėti. Garbės žodis, kažkokia neteisybė.
Ši knyga yra skirta visiems komiksų mėgėjams (piešinių nelabai rasite, čia ne komiksas, bet apie komiksus), visiems turintiems brolį (vyresnį arba jaunesnį), visiems pasiilgusiems kvapą gniaužiančių nuotykių, visiems, besižavintiems drąsiomis mergaitėmis.
Dėl kvatojimosi nelabai teisingai pasakyta apie knygą (ant viršelio), kažkaip man labiau atrodo, kad ne ant tos knygos žvaigždutė uždėta… Teisingiau būtų sakyti, kad kiekviename puslapyje jausite didžiulę įtampą- nes tai yra pats tikriausias vaikų trileris, kuriame supermenai gobiasi skraistėmis iš užuolaidų. Visiškai rimtai. Tikrai.
Underground Railroad/ Požeminis geležinkelis
Kad ir kokį 2016 metų sąrašą žiūrėtumėt, visur rasite šitą knygą. Ir įvertinimai puikūs ir lūkesčiai dideli, kartais net gaila tokių knygų, nes jos visos nabagės turi tuos didelius lūkesčius patenkinti. Ir ne visada pavyksta. Kai taip atsitinka, kažkaip vis galvoju, kad kažko nesupratau ar dar kaip nors, bet, na, kai kitų skaitytojų komentaruose paskaitai savo mintis, tai nusiraminu, kad gal viskas ten man gerai.
Knygos tema – labai įdomi. Underground Railroad tai yra vergų gelbėjimo iš pietinių JAV valstijų į laisvąsias valstijas arba net Kanadą sistema. Žinoma, nebuvo ji jokia underground, tikrai ne XIXa. technikos stebuklas. Tiesiog taip vadinosi visa dažniausiai naktinė kelionė per kalnus, pelkes ir miškus iš vieno punkto į kitą, nuo vienos “geležinkelio” stoties iki kitos, kai tų stočių operatoriai nepažįsta vienas kito (slaptumo sumetimais), o keliauninkas niekada nežino, kur jo kita stotelė.
Vaduoti vergus iš vergijos ryždavosi ir baltieji, ir laisvi juodaodžiai, ir indėnai. Apskritai, skaityti apie vergovę yra tiesiog klaiku, klaiku nuo Dėdės Tomo trobelės laikų. Epizodais atrodė, kad skaitau apie holokaustą, nes viskas taip pat – vieni rizikuodami savo gyvybėmis gelbėja, kiti, propagandos išplautais smegenim, – įduoda, visur laksto žiauriausi vergų medžiotojai, net klaiku, kaip istorija kartojasi ir žmonija nepasimoko…
Labai gaila, kad autorius pasinaudoja gera tema, tačiau jos neišeikvoja. Knyga tikrai turėjo potencialą būti gera, bet kas ten atsitiko, terminai gal užspaudė, kad yra tokia, kokia yra. Kažkokia sukapota gabalais, o tie gabalai vietomis labai vienas nuo kito nutolę, veikėjai kažkokie neišplėtoti, tarsi nepasirenkama, kuris veikėjas mieliausias, ir kam reikėtų skirti daugiausia dėmesio. Ir kartais atrodo, kad jau jau knyga įsivažiuoja, bet skyrius baigiasi ir gauni naują – tai žmogaus, tai valstijos vardu užvadintą.
Tai ačiū knygai už naujai sužinotus istorinius faktus, bet didelio skaitymo pasitenkinimo nesukėlė. Bet pabandyti verta, gal patiks. Tikrai nėra blogiausia pasaulyje knyga.
Pereik tiltą, kvaily
Dar nebuvau skaičiusi jokios Vilės Vėl knygos, tad buvo smalsu. Ši knyga skirta paaugliams, tad ir jaučiasi, kad jau kitokia, nei mano paskutiniu metu skaitomos su savo vaikais. Čia jau ir veikėjai tokie paaugliškai nerimastingi, jausmingi, besiblaškantys ir savęs ieškantys, ir tarp knygos eilučių vingiuoja paslėptos mintys, kurias reikia pajausti, suprasti, ir pats tekstas ne toks nuoseklus, koks būna vaikiškose knygose.
Skaitydama, žinoma, prisiminiau savo mokyklinius laikus. Atsimenu, buvo laikas, kai kai kurios mūsų klasiokės, taip pat kaip pagrindinė mūsų herojė Auksė, išeidavo į mokyklą ir ne(da)eidavo iki jos (tiesa, tai buvo jau daug vyresnėse klasėse, nei aštunta, tad sakau, kad šioj knygoj nenuėjimas į mokyklą labai ankstyvas, gal reikėjo pevėlinti?). Kaip, dievemano, tėvai ilgiausiai to nežinodavo, kaip ir aš nežinodavau, kur jos bastosi, ir nedrįsdavau paklausti, kai kada nors parsirasdavo į pamokas.
Tikriausiai visais laikais tėvai jaudinasi, vaikai dangsto vieni kitus, verda klasės intrigos, persigrupuoja draugų rateliai ir t.t. Žodžiu, nuopoliai ir pakilimai. Man labai patiko, kad šioje knygoje iš savotiško nuopolio ir tamsaus laikotarpio knygos veikėjai išeina lyg ir labiau subrendę, labiau atsiskleidę, įžvelgę vieni kituose naujų dalykų, padarę gyvenimiškų atradimų.
Kas knygoje kiek užkliuvo? Na, keistas buvo Auksės žiūrimo serialo turinys, 122 psl. staiga Auksės ir Simono pasimatyme atsidarusi niekur neminėta ir 123 psl. prapuolanti Gintė atodo kaip korektūros klaida, o šeimos padidėjimas knygos pabaigoje toks labai jau netikėtas ir kažkaip kaip lietus iš giedro dangaus, bet tiek to. Gal tik skaitytoja priekabi pasitaikė.
Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo
Kalėdų senelis juk būna ne tik per Kalėdas. Suomijoj gali aplankyti bet kuriuo metų laiku, tad ir skaityti apie tai, kaip Kalėdų senelis buvo mažas nebūtina per Kalėdas. O iš vis susimąstei kada, kaip tas Kalėdų senelis atsirado ir iš kokio mažo berniuko jis užaugo?
Nikolo vaikystė nebuvo labai lengva. Meilės, kol buvo mama ir tėtis pakako, bet daugiau tikriausiai nelabai buvo ir ko, ne veltui gi jo Kalėdinė dovana buvo iš ropės išdrožta lėlė… O paskui dar ir mamos neteko. Tėtis, norėdamas geresnio gyvenimo sau ir savo vaikui, iškeliavo ieškoti įrodymų apie elfų egzistavimą, o Nikolui teko likti su baisiąja teta. Kiek gi ją galima kentėti, reikia ieškoti tėčio!
Ko tik netenka Nikolui toje kelionėje patirti… Net nusivilti tėčiu, kuris, pasirodo, nėra toks jau geras, kaip Nikolas įsivaizdavo. Kartais ir tėčiai paveda. Bet nors ir nesaldžiai, su netektimis, pabaiga vis tiek bus gera, kitaip, kaip gi būtume be Kalėdų senelio, kuris išaugo iš labai geros širdies drąsaus berniuko, atradusio elfų šalį.
Basas ir laimingas
Suintrigavo mane knygos tema – Šv. Brunono Bonifaco kelionė į Lietuvą. Iš tos istorinės kelionės mano galvoje tik tie keli pirmą kartą Lietuvos vardą minintys žodžiai ir dar pagoniška mintis, ko jam čia reikėjo trenktis, dar trečdalį tūkstantmečio kitus dievus garbinome. Taigi, labai jau užintrigavo, į ką kelios istorinės eilutės išaugo.
Prisipažinsiu, skaityti nebuvo lengva, na, akys neslydo tekstu taip, kad visai nereikia stengtis skaityti. Na, ir kaip automatiškai perskaityti: “Ulrichas Evangelistas, nutviekstas mirguliuojančio laužo šviesos, pritaria užlūžtančiu balsu, lyg iškriokdamas stringančią gerklėje Dovydo psalmę” – net mintyse išartikuliuoti sunku – niekur nenuskubėsi, tenka skaityti lėtai, basom per šabakštynus irgi greitai nenulėksi… Taip ir apgauna vos kelių šimtų puslapių knyga, o skaitai vos ne tris vakarus.
Bet vargai atsipirko. Su kiekvienu sunkiu basu žingsniu keliauja skaitytojas link nukirsdinimo, visa knyga tam, kad “sužinotum”, kaip viskas įvyko, kokiomis aplinkybėmis, kas buvo tas pagonis demonas, kuris taip pasielgė. Ir pabaiga įvyksta netikėtai, na, tikrai ne taip, kaip įsivaizdavau. Ir man patiko. Įkristi į laiko gelmę.
Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą
Dar viena graži, puikiai autoriaus iliustruota knyga vaikams. Mažiems ir dideliems (suaugusiems vaikams). Knygoje sutiksite peliuką, kuris turėjo svajonę ir iš visų jėgų stengėsi ją įgyvendinti. Kai labai stengiesi, gi ne visada iš karto pavyksta, ar ne? Iš tiesų niekada nesi tikras, kad pavyks, todėl reikia labai daug užsispyrimo, pasitikėjimo, ištvermės, drąsos ir kartais vos ne beprotystės, kad pavyktų tą svajonę įgyvendinti ir kartu pastūmėti visą pasaulį vienu laipteliu aukštyn. Nes niekada nežinai, kada išsipildžiusi tavo svajonė pastūmės visą virtinę kitų svajonių pirmyn, iki išsipildymo.
Nes šį kartą taip ir nutiko. Kai peliukas pradėjo skraidyti ir tapo žvaigžde, apie jį sužinojo mažas berniukas, kurio ateityje laukė savi žygdarbiai ir dangūs, įkvėpti mažo pilko peliuko.
The Mothers
All good secrets have a taste before you tell them, and if we’d taken a moment to swish this one around our mouths, we might have noticed the sourness of an unripe secret, plucked too soon, stolen and passed around before its season.
Kažkokia keista knyga – niekaip neprisėdu parašyti savo įspūdžių, nes… nežinau, ką rašyt. Sunku kažkaip išgryninti mintį, apie ką šita knyga. Keistas jausmas, ypač dėl to, kad knyga man iš tiesų patiko. Labiausiai stebina tai, kad Brit Bennett yra labai jauna rašytoja. Jauna ir brandi. Stebinantis debiutas.
The Mothers – Motinos vienos juodaodžių bažnytinės bendruomenės moteriškės, mūsiškai būtų kaip ir davatkos, tikriausiai. Jos pradeda kiekvieną knygos skyrių savo įžanga į tai, kas aplinkui darosi. Tarsi atstovauja kitą balsą nei autorės, tarsi atitaria arba nuspalvina tam tikrą foną, kuriame gyvena pagrindiniai knygos veikėjai – Nadia, Luke ir Aubrey.
Merginos (vėl sąsaja su knygos pavadinimu) – abi be motinų. Nadios mama, iš šalies atrodžiusi paprasta ir laiminga moteris – visai neseniai nusižudžiusi (tad ko galima tikėtis iš Nadios – linguoja galvomis senutės davatkos). Aubrey motina gyva, nežinia kur, bet gal ir gerai, Aubrey gyvena su seserimi ir jos drauge, saugiau, nei kad su motina ir jos sugyventiniais, kuriems Aubrey jaunystė rūpi labiau nei derėtų.
Nadia slapčiomis draugauja su Luke, pastoriaus sūnumi (nieko gero nelauk, dejuoja davatkos). Pastoja, bet nenori kūdikio, nes jai gerai sekasi mokslai, ir ji nori pabėgti iš šitos bendruomenės, iš šito gyvenimo. Luke suveikia pinigų abortui. Pinigus duoda pastorienė. Su pastoriaus žinia. Nešventi šventųjų gyvenimai.
Ir raibuliuoja tas abortas per visą knygą. Atsitiko, nebeištrinsi. Įkrito kamuoliuku į karmos loterijos būgną laukti savo eilės, savo šanso išsipildyti. Užbaigti rato. Ar jo išardyti? Luke myli Nadia, Nadia myli Luke, Nadia geriausia Aubrey draugė, Aubrey myli Luke, Luke veda Aubrey, Luke myli abi. Ar taip gali būti, kad mylėtų abi? Ir visai čia ne meilės trikampis. Čia keturkampis. Viename kampe stovi vaikas. Kuriam, kiek ten dabar būtų metų? Kažkas nuolatos skaičiuoja…
Makaronai sniego žmogui
Labai smagi eiliuota pasaka-ne-pasaka su nuostabiomis iliustracijomis. Manau, pats tas skaitytojams nuo kokių 2,5-3 metų – teksto ne per daug, o iliustracijų detalių aptarimui kiekviename puslapyje – sočiai, manau, turėtų patikti visiems, kuriems patinka narplioti Kakės Makės iliustracijų pinkles.
Šioj knygelėj berniukas nusprendžia pagaliau surasti sniego žmogų, tad išsiruošia į kelionę. O kelionėse, žinia, sutinki daug nebūtinai žmonių (tik atsargiai, spėdamas, kas tai per gyvis, jo neįžeisk), patiri daug nuotykių ir, jei labai pasiseka, susirandi naujų draugų.
Pietinia kronikas
Čia, žinokit, yra įvykis Lietuvos padangėje. Šiaulių tai tikrai, nes staiga Šiauliai tapo Lietuvos literatūrine sostine. Aišku, aš čia nusifantazuoju, bet tik dėl to, kad labai noriu pasidžiaugti šita nerealia knyga, kurią galėčiau pavadinti ne tik miesto ir laikmečio kalbos paminklu, Nepriklausomybės aušros paprasto žmogaus kasdienybės atspindžiu, bet ir labai rimta paauglystės ir brendimo kronika, kurią reikia perskaityti visiems tėvams, kurie nebijo žodžio prezervatyvs.
O šiaip tai labai nereali knyga. Aš skaičiau iki išnaktų ir negalėjau sustoti. Ir skaityti tarmišką tekstą man buvo labai lengva, nes jis labai panašus į klaipėdietišką. Aišku, visada atskirsi kalbantį klaipėdietį nuo šiauliečio dėl akcent, bet patį tekstą galima skaityti su klaipėdietiškais kirčiais ir viskas yr normalia. Va, prisimenu, kaip kankinausi su “Debesų atlaso” lyg ir kuršėniškių tarme parašytais puslapiais. Čia nebuvo nieko panašaus. Kai per sviestą.
Kosmosas tie aprašomi metai buvo, ne kitaip. Atsimenu, kaip laikraščiuose skaitydavom, ar šiąnakt susprogo kas nors, ar ne. Atrodydavo, kad, jei nesprogo, tai kaip ir nieko neįvyko. Ir drabužių spintos – “lūžo” nuo rūbų. Man iš viso atrodo, kad turėjau vienus džinsus ir juodą golfą, ir kažkokį bliuzoną iš Bulgarijos. Dar labai norėjau flanelinių marškinių, bet taip ir nenupirko. Giminių iš Amerikos atsiųstus rūbus gėdindavausi nešioti – per daug išsiskirčiau, nenorėjau, kad kas pavydėtų.
Bet Klaipėdoje mes buvome labai “išmanūs” – daugiau turėjom magų, vidiakų, rusiškai įgarsintų videokasečių ir kramtoškės. James Bond su Rodger Moore ir Bruce Lee filmus (kokias 7 kasetes parvežtas “iš jūros”) su daugiabučio kaimynais buvom peržiūrėję kokį 1000 kartų. Per vidiaką, kuris greičiausiai buvo vienintelis laiptinėje, o gal ir visam name. Dabar vaikai taip žiūri į savo telefonus ir iPadus, kaip mes žiūrėdavom vis tą patį filmą diena iš dienos. Neatsimenu, kad kažkas būtų sakęs, kad gana jau. Tikriausiai užtektinai buvome ir lauke.
Žodžiu, tai ne tik autoriaus prisiminimų apie tą laikotarpį knyga, bet ir kiekvieno skaitytojo, kuris tada jau gyveno, prisiminimų knyga. Pabandykit, pamatysit.
Be visų šitų prisiminimų, man labai patiko stebėti Rimo brendimą. Nuo neįtikėtino šešiolikmetiško kvailumo, priklausymo masei, iki išaugimo į kažką panašaus į žmogų su nuomone ir gal net ilgais plaukais. Apie tą homo sapiens skaityti smagu, bet priešistorę skaityti žiauriai linksma. Ištisai juokiaus. Ištisai. Gal net mano sesė juoktųs, čia jau iš viso komplimentas būtų.
Paskaityti būtina. Šiauliečiams – privaloma.
Rimantas Kmita apie slengą.
Rimantas Kmita skaito savo romaną. Apie treningus.
Knygos ištraukos čia.
7 metų ilgiausių ilgiausiųųų
Gal ne šiandien, gal eilinį kartą pramiegojom, bet tikrai šiom dienom mūsų gimtadienis. Man labai lengva skaičiuoti, nes blogui tiek pat metų, kaip ir mano sūnui. Kad galima pradėti rašyti blogą su šviežutėliu kūdikiu ant rankų, man atrodė tobuliausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Bet tokią ėmė ir sugalvojo KŽG, kuri paėmė ir atsiuntė nuorodą į jau sukurtą wordress. Taip, taip, visiškai fantastiškai įžūliai nekreipdama dėmesio į mano “ne ne ne”. Tada, kai aš ramiai gyvenau ir net nežinojau, kas tas wordpress per daiktas.
It štai kur mes atsidūrėme šiandien. 1706 blogo įraše. Kai kurie atrodo parašyti taip seniai, kad net neatpažįstu, kieno ten rašyta, ir, būna, nustembu pamačius, kad ašai parašiau. Pagal 10,000 valandų taisyklę, po 10,000 įrašų (o tai, dabartiniais tempais rašant, būtų po 34 metų) galėčiau tapti rašytoja. Bet rašytoja nebūsiu, tiesiog pagavojau, kad per tą laiką, kai bandyčiau kažką parašyti, prarasčiau galimybę perskaityti kokį tūkstantį knygų. Geriau jau tegul kiti rašo. Aš geriau ramiai skaitysiu.
O 7 dalykai, kuriuos išmokau rašydama blogą (7 amžini dalykai dalykai, kurie pasitvirtino):
- Niekada nesakyk niekada, ypač KŽG
- Kuo mažiau skaitai visokių nesąmonių (fb, portalų it pan.), tuo daugiau perskaitai knygų
- Kalėdos gali būti daug kartų per metus, kartais net keletą kartų per savaitę – tereikia gauti knygą dovanų
- Dovanoti knygas nepažįstamiems žmonėms, kurie skaito/followina tavo tinklaraštį yra faina ir sukelia daug džiaugsmo. Taip pat faina, kaip ir pačiai gauti. Padažnėja Kalėdos
- Vis tiek nežinau, ką atsakyti žmonėms, kurie prašo “geros ir negrūzinančios” knygos, nes man atrodo, kad specialiai ieškau “gerų ir gruzinančių”
- Sulaukti komentarų bloge yra nerealiai faina. Komentatorių dėka bloge nesijauti tarsi kosmose, kur neturi su kuo pasiklabėti (prašom įsivaizduoti Sandrą Bullock kažkokiam ten filme apie vienatvę kosmose). Iš tiesų, tai bloge visą laiką “šnekuosi”, t.y. rašau įrašus, kaip kad rašyčiau sesei arba KŽG. Pati pradėjau komentuoti praktiškai bet kokį perskaitytą įrašą bloguose, nes, įsivaizduoju, kad ir kitiems bloggeriams faina gauti komentarą
- Ačiū visoms skaitančioms ir saujelei skaitančių “mergaitišką” tinklaraštį apie knygas. Aha, buvom ir taip pavadintos – nuo tada nebededu į tekstą emotikonų, nors ir kaip nagai niežti
Ačiū ir labanakt. Būtinai paskaityk prieš miegą. Nors puslapį.
Knygų žmonės Vilniuje: Petras Vaičiūnas
Ištikimieji seni mūsų blogo skaitytojai tikriausiai atsimena tokią visokiausių knygų žmonių apraiškų Vilniuje ir ne Vilniuje kolekciją. Ieškokite per “Knygų žmonės Vilniuje”. Daugelis išrankiota po miestą, bet vis atrandu kokį naują, dar nematytą. Juokinga, bet dabar niekaip neprisimenu, kurioje vietoje yra ši atminimo lenta Petrui Vaičiūnui.
knyguziurkes.com 