Mokšė: blogiausi mano gyvenimo metai

~ kzL ~ 3 Comments

mokse-1

Su Mokše tai buvo taip. Vieną vakarą pradėjau skaityti vaikams, perskaičiau keletą skyrių. Viskas prasideda nuo to, kad vienas berniukas nusprendžia sulaužyti visas mokyklos taisykles. O, ne! Skaitydama galvojau, ar tikrai tinkama knyga skaityti mano berniukui, kad kartais paskui taisykles pradės laužyti ne vienas berniukas, o mano berniukas. Tai su tokiom abejonėm nuėjau miegot, galvodama, kad gal reiktų kažkaip išvengti taisyklių laužymo knygos skaitymo.

Kitą vakarą tiesiog sužinau, kad kažkaip ir neteks tos knygos sūnui skaityti garsiai, nes kol buvau darbe, iš mokyklos grįžusi vyresnioji dukra ją pati perskaitė. Tai va. Dar paaugs ir galės pats perskaityti. Manau, kad apie knygos gerumą galima iš to ir spręsti, net neklausti, kokia mano nuomonė. O į klausimą, ar patiko knyga, atsakė, kad patiko.

Tik man kažkaip tas mokyklos pavertimas “mokše” nelabai – aš tai nesuratau, kad “mokšė” yra mokykla, mano dukra irgi pamačius knygą, klausė, kas ta “mokšė”. Mes mokyklą vadindavom “šūle” (Die Schule), nežinau, gal jūs vadindavot “mokše”, ką?

 

Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis

~ kzL ~ 2 Comments

vilnius

Prisipažinsiu, per kiekvieną knygų mugę nusiperku kokią nors knygą apie Vilnių ir sau pažadu, kad dabar jau skaitysiu po skyrelį ir eisiu į miestą ieškoti aprašytų vietų. Taip jau kokius keturis metus “vaikštau”. Gėda ir prisipažinti. Reikia viešai pasižadėti pradėt jas traukti iš lentynų…

Tai va, “Vilnius: meilės stotelės” nusprendžiau perskaityti, kol nespėjo iki lentynos ilgam nukeliauti, na, ir Valentino diena, ir visa kita. Ir kaip? Labai gerai. Lengvai skaitosi, pažįstamos vietos nuotraukose, pastatai įgauna kitas formas ir kitas reikšmes, kai juose apsigyvena žmonės. Meilės istorijos gal ir ne visos įspūdingos, bet pakankamai buvo ir netikėtai nustebinusių, pvz., Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos, Sofijos Tyzenhauzaitės ir Aleksandro I. Vilnius kas kartą sužiba naujomis spalvomis.

Tik vienas patarimas būtų – jokiais būdais neskaityk šios knygos po “Silvos Rerum”. Man kažkaip taip susiklostė, kad labai jau arti vieną nuo kitos šias knygas skaičiau, tai iš pradžių atrodė kaip nesusipratimas, kad tekstas ne grožinis, neišvinguriuotas ir t.t. Žinoma iš tokios knygos niekas nieko panašaus ir neturėtų tikėtis, visai gi kito tipo knyga, na, bet, pasirodo, vis dar gyvenau kitoje knygoje, dėl to ir nustebau. Skubėjau skaityti, kad spėčiau iki susitikimo su autore Knygų mugėje. Jau šį savaitgalį! Valio!

Sugar

~ kzL ~ Leave a comment

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Paskutinis lapis

~ kzL ~ Leave a comment

paskutinis

Jei skųsitės, kada šalta (man pačiai šalta nuolatos), tai rekomenduosiu paskaityti “Paskutinį lapį” – va, Laplandijoj tai šalta. Šalta gal ir nieko dar būtų, bet kai dar tamsu… Paskaitai laplandišką trilerį ir bijai tamsoje ir šaltyje eiti laukan.

Šiaip keisčiausias dalykas apie šitą knygą yra tai, kad ją parašė prancūzas, ir dar į siužetą įpynė savo tautietį, kuris tikrai nė iš tolo nepanašus į gerąjį knygos personažą, atvykusį gelbėti nykstančių šiaurės tautų nuo globalizacijos blogio… Reikės paklausti per susitikimą knygų mugėje.

Taigi, nešvinta jau keturiasdešimt dienų, šalta. Randamas nužudytas elnių piemuo, iš muziejaus pavogtas senas šamanų būgnas. Kažkaip daugoka įvykių tolimoje šiaurėje, kur gyventojų vos vienas kitas, policininkų irgi ne per daugiausia, todėl į pagalbą normaliai policijai ateina ir elnių policininkai senbuvis Klemetas ir naujokė Nina, jie ir yra šios knygos pagridiniai gerieji veikėjai, kuriems rūpi knisti iki galo, sužinoti tikruosius motyvus, surankioti visus iki galo įrodymus.

Knyga iki vidurio kiek lėtokai, šiaurietiškai lėtai vystosi, bet dėl šalčio ir tamsos, gal visai ir normalu. Labai ten bėgsi visury amžinos nakties nusikaltėlių gaudyti (nors, žinoma, knygos veikėjai ir gaudo, nes kitaip nusikaltimo tyrimą reiktų atidėti iki pavasario). Tai pats trileris įsibėgėja lėtokai, tačiau mesti jo kažkaip nesinori, nes jis ne tik seka nusikaltimo pėdsakais, bet ir supažindina skaitytoją su lapių gyvenimo ypatumais, tradicijomis, gyveimo būdu (nauju ir senu), o taip pat ir su Laplandijos geologinėmis ypatybėmis ir apskritai geologo darbu, na, nes dėl savo atšiaurumo ir neprieinamumo, ši žemė vis dar yra iki galo neatrastas geologų rojus.

Na, o prie ko čia geologai, būgnai ir visa kita – intriga būsimiems skaitytojams.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

~ kzL ~ Leave a comment

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

Silva Rerum IV

~ kzL ~ 6 Comments

silva

Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam  didingam.

Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.

 

Trisdešimt

~ kzL ~ Leave a comment

30

Nors nesu emigrantė, man atrodo, kad, jei būčiau, tai jausčiausi taip, kaip Londone jaučiasi Vaivos Rykštaitės  herojė Jurga. Nors knyga ne apie geografinę emigraciją, o emigraciją laike, iš vienos dešimties į kitą, tokia, iš kurios niekaip negrįžtama, kad ir kaip nugaron (arba subinėn – atleiskit visos jautrios sielos) būtų tempiama veido oda. Dėl to man ir patinka šios autorės knygos – dėl atvirumo, taikliai pagauto jausmo ir nuotaikos – pagal Vaivos knygas filmas galvoje teka kaip upelis.

Taigi, jei biologinis laikrodis merginoms ir moterims tiksi, tai trisdešimtmetis yra to laikrodžio žadintuvas. Žinoma, ne toks baisiai žviegiantis, kaip 40, bet toks ganėtinai įkyrus, priklausomai nuo to, kiek kiek agentūros VBS paruoštos gyvenimo anketos punktų esi užpildžiusi. Punktai, savaime suprantama, yra vyrai, vaikai, darbai, gyvenamoji vieta ir numatomos gyvenimo perspektyvos. Taigi, suskaičiuokime, kaip tau pavyko “susitvarkyti gyvenimą”.

Knygoje kita siužeto linija žingsniuoja žavinga tarpukario ponia Silvija,  Jurgos promočiutė, kurios istorija verta atskiros knygos, kažkaip net gaila, kad šiojoj panaudota.

 

 

 

 

Mano brolis superherojus

~ kzL ~ 2 Comments

mano-brolis

Bet ima gyvenime ir nutinka toks dalykas, kad tavo gyvenimo svajonė išsipildo ne tau, o tavo broliui, kuris su ta svajone šiaip jau visai nenori turėti reikalų. Komiksų fanas jaunesnysis brolis per visiškai kvailą atsitiktinumą (nuėjo minutėlei nusišvilpt) praleidžia labai svarbų aukštesniųjų jėgų apsilankymą, kuris suteikia broliui ypatingų galių. Damn it. Ir kodėl, kodėl būtent tokiu svarbiu gyvenimo momentu prispaudžia reikalas! Tas gyvenimas, kaip visada, yra baisiai neteisingas. Nuo pačios vaikystės! Neužtenka, kad esi jaunesnis, tai dar vyresnysis brolis nepelnytai tampa beveik supermenu. Ir dar įsivelia į visokius reikalus, iš kurių paskui paprastų paprasčiausias brolis nesupermenas turi gelbėti. Garbės žodis, kažkokia neteisybė.

Ši knyga yra skirta visiems komiksų mėgėjams (piešinių nelabai rasite, čia ne komiksas, bet apie komiksus), visiems turintiems brolį (vyresnį arba jaunesnį), visiems pasiilgusiems kvapą gniaužiančių nuotykių, visiems, besižavintiems drąsiomis mergaitėmis.

Dėl kvatojimosi nelabai teisingai pasakyta apie knygą (ant viršelio), kažkaip  man labiau atrodo, kad ne ant tos knygos žvaigždutė uždėta… Teisingiau būtų sakyti, kad kiekviename puslapyje jausite didžiulę įtampą- nes tai yra pats tikriausias vaikų trileris, kuriame supermenai gobiasi skraistėmis iš užuolaidų. Visiškai rimtai. Tikrai.

 

 

Underground Railroad/ Požeminis geležinkelis

~ kzL ~ Leave a comment

undergr-virs

Kad ir kokį 2016 metų sąrašą žiūrėtumėt, visur rasite šitą knygą. Ir įvertinimai puikūs ir lūkesčiai dideli, kartais net gaila tokių knygų, nes jos visos nabagės turi tuos didelius lūkesčius patenkinti. Ir ne visada pavyksta. Kai taip atsitinka, kažkaip vis galvoju, kad kažko nesupratau ar dar kaip nors, bet, na, kai kitų skaitytojų komentaruose paskaitai savo mintis, tai nusiraminu, kad gal viskas ten man gerai.

Knygos tema – labai įdomi. Underground Railroad tai yra vergų gelbėjimo iš pietinių JAV valstijų į laisvąsias valstijas arba net Kanadą sistema. Žinoma, nebuvo ji jokia underground, tikrai ne XIXa. technikos stebuklas. Tiesiog taip vadinosi visa dažniausiai naktinė kelionė per kalnus, pelkes ir miškus iš vieno punkto į kitą, nuo vienos “geležinkelio” stoties iki kitos, kai tų stočių operatoriai nepažįsta vienas kito (slaptumo sumetimais), o keliauninkas niekada nežino, kur jo kita stotelė.

undergrr-map

Vaduoti vergus iš vergijos ryždavosi ir baltieji, ir laisvi juodaodžiai, ir indėnai. Apskritai, skaityti apie vergovę yra tiesiog klaiku, klaiku nuo Dėdės Tomo trobelės laikų. Epizodais atrodė, kad skaitau apie holokaustą, nes viskas taip pat – vieni rizikuodami savo gyvybėmis gelbėja, kiti, propagandos išplautais smegenim, – įduoda, visur laksto žiauriausi vergų medžiotojai, net klaiku, kaip istorija kartojasi ir žmonija nepasimoko…

undergr
Tokiais skelbimais prasideda dauguma knygos skyrių

Labai gaila, kad autorius pasinaudoja gera tema, tačiau jos neišeikvoja. Knyga tikrai turėjo potencialą būti gera, bet kas ten atsitiko, terminai gal užspaudė, kad yra tokia, kokia yra. Kažkokia sukapota gabalais, o tie gabalai vietomis labai vienas nuo kito nutolę, veikėjai kažkokie neišplėtoti, tarsi nepasirenkama, kuris veikėjas mieliausias, ir kam reikėtų skirti daugiausia dėmesio. Ir kartais atrodo, kad jau jau knyga įsivažiuoja, bet skyrius baigiasi ir gauni naują – tai žmogaus, tai valstijos vardu užvadintą.

Tai ačiū knygai už naujai sužinotus istorinius faktus, bet didelio skaitymo pasitenkinimo nesukėlė. Bet pabandyti verta, gal patiks. Tikrai nėra blogiausia pasaulyje knyga.

 

Pereik tiltą, kvaily

~ kzL ~ Leave a comment

tilta

Dar nebuvau skaičiusi jokios Vilės Vėl knygos, tad buvo smalsu. Ši knyga skirta paaugliams, tad ir jaučiasi, kad jau kitokia, nei mano paskutiniu metu skaitomos su savo vaikais. Čia jau ir veikėjai tokie paaugliškai nerimastingi, jausmingi, besiblaškantys ir savęs ieškantys, ir tarp knygos eilučių vingiuoja paslėptos mintys, kurias reikia pajausti, suprasti, ir pats tekstas ne toks nuoseklus, koks būna vaikiškose knygose.

Skaitydama, žinoma, prisiminiau savo mokyklinius laikus. Atsimenu, buvo laikas, kai kai kurios mūsų klasiokės, taip pat kaip pagrindinė mūsų herojė Auksė, išeidavo į mokyklą ir ne(da)eidavo iki jos (tiesa, tai buvo jau daug vyresnėse klasėse, nei aštunta, tad sakau, kad šioj knygoj nenuėjimas į mokyklą labai ankstyvas, gal reikėjo pevėlinti?). Kaip, dievemano, tėvai ilgiausiai to nežinodavo, kaip ir aš nežinodavau, kur jos bastosi, ir nedrįsdavau paklausti, kai kada nors parsirasdavo į pamokas.

Tikriausiai visais laikais tėvai jaudinasi, vaikai dangsto vieni kitus, verda klasės intrigos, persigrupuoja draugų rateliai ir t.t. Žodžiu, nuopoliai ir pakilimai. Man labai patiko, kad šioje knygoje iš savotiško nuopolio ir tamsaus laikotarpio knygos veikėjai išeina lyg ir labiau subrendę, labiau atsiskleidę, įžvelgę vieni kituose naujų dalykų, padarę gyvenimiškų atradimų.

Kas knygoje kiek užkliuvo? Na, keistas buvo Auksės žiūrimo serialo turinys, 122 psl. staiga Auksės ir Simono pasimatyme atsidarusi niekur neminėta ir 123 psl. prapuolanti Gintė atodo kaip korektūros klaida, o šeimos padidėjimas knygos pabaigoje toks labai jau netikėtas ir kažkaip kaip lietus iš giedro dangaus, bet tiek to. Gal tik skaitytoja priekabi pasitaikė.

 

 

 

Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo

~ kzL ~ Leave a comment

kaip-kaledu-berniukas-tecio-ieskojo-1

Kalėdų senelis juk būna ne tik per Kalėdas. Suomijoj gali aplankyti bet kuriuo metų laiku, tad ir skaityti apie tai, kaip Kalėdų senelis buvo mažas nebūtina per Kalėdas. O iš vis susimąstei kada, kaip tas Kalėdų senelis atsirado ir iš kokio mažo berniuko jis užaugo?

Nikolo vaikystė nebuvo labai lengva. Meilės, kol buvo mama ir tėtis pakako, bet daugiau tikriausiai nelabai buvo ir ko, ne veltui gi jo Kalėdinė dovana buvo iš ropės išdrožta lėlė… O paskui dar ir mamos neteko. Tėtis, norėdamas geresnio gyvenimo sau ir savo vaikui, iškeliavo ieškoti įrodymų apie elfų egzistavimą, o Nikolui teko likti su baisiąja teta. Kiek gi ją galima kentėti, reikia ieškoti tėčio!

Ko tik netenka Nikolui toje kelionėje patirti… Net nusivilti tėčiu, kuris, pasirodo, nėra toks jau geras, kaip Nikolas įsivaizdavo. Kartais ir tėčiai paveda. Bet nors ir nesaldžiai, su netektimis, pabaiga vis tiek bus gera, kitaip, kaip gi būtume be Kalėdų senelio, kuris išaugo iš labai geros širdies drąsaus berniuko, atradusio elfų šalį.

 

 

Basas ir laimingas

~ kzL ~ Leave a comment

basas

Suintrigavo mane knygos tema – Šv. Brunono Bonifaco kelionė į Lietuvą. Iš tos istorinės kelionės mano galvoje tik tie keli pirmą kartą Lietuvos vardą minintys žodžiai ir dar pagoniška mintis, ko jam čia reikėjo trenktis, dar trečdalį tūkstantmečio kitus dievus garbinome. Taigi, labai jau užintrigavo, į ką kelios istorinės eilutės išaugo.

Prisipažinsiu, skaityti nebuvo lengva, na, akys neslydo tekstu taip, kad visai nereikia stengtis skaityti. Na, ir kaip automatiškai perskaityti: “Ulrichas Evangelistas, nutviekstas mirguliuojančio laužo šviesos, pritaria užlūžtančiu balsu, lyg iškriokdamas stringančią gerklėje Dovydo psalmę” – net mintyse išartikuliuoti sunku – niekur nenuskubėsi, tenka skaityti lėtai, basom per šabakštynus irgi greitai nenulėksi… Taip ir apgauna vos kelių šimtų puslapių knyga, o skaitai vos ne tris vakarus.

Bet vargai atsipirko. Su kiekvienu sunkiu basu žingsniu keliauja skaitytojas link nukirsdinimo, visa knyga tam, kad “sužinotum”, kaip viskas įvyko, kokiomis aplinkybėmis, kas buvo tas pagonis demonas, kuris taip pasielgė. Ir pabaiga įvyksta netikėtai, na, tikrai ne taip, kaip įsivaizdavau. Ir man patiko. Įkristi į laiko gelmę.

Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą

~ kzL ~ Leave a comment

lindbergas-peliukas-kuris-perskrido-atlanta

Dar viena graži, puikiai autoriaus iliustruota knyga vaikams. Mažiems ir dideliems (suaugusiems vaikams). Knygoje sutiksite peliuką, kuris turėjo svajonę ir iš visų jėgų stengėsi ją įgyvendinti. Kai labai stengiesi, gi ne visada iš karto pavyksta, ar ne? Iš tiesų niekada nesi tikras, kad pavyks, todėl reikia labai daug užsispyrimo, pasitikėjimo, ištvermės, drąsos ir kartais vos ne beprotystės, kad pavyktų tą svajonę įgyvendinti ir kartu pastūmėti visą pasaulį vienu laipteliu aukštyn. Nes niekada nežinai, kada išsipildžiusi tavo svajonė pastūmės visą virtinę kitų svajonių pirmyn, iki išsipildymo.

Nes šį kartą taip ir nutiko. Kai peliukas pradėjo skraidyti ir tapo žvaigžde, apie jį sužinojo mažas berniukas, kurio ateityje laukė savi žygdarbiai ir dangūs, įkvėpti mažo pilko peliuko.

The Mothers

~ kzL ~ 1 Comment

the-mothers

All good secrets have a taste before you tell them, and if we’d taken a moment to swish this one around our mouths, we might have noticed the sourness of an unripe secret, plucked too soon, stolen and passed around before its season.

Kažkokia keista knyga – niekaip neprisėdu parašyti savo įspūdžių, nes… nežinau, ką rašyt. Sunku kažkaip išgryninti mintį, apie ką šita knyga. Keistas jausmas, ypač dėl to, kad knyga man iš tiesų patiko. Labiausiai stebina tai, kad Brit Bennett yra labai jauna rašytoja. Jauna ir brandi. Stebinantis debiutas.

The Mothers – Motinos vienos juodaodžių bažnytinės bendruomenės moteriškės, mūsiškai būtų kaip ir davatkos, tikriausiai. Jos pradeda kiekvieną knygos skyrių savo įžanga į tai, kas aplinkui darosi. Tarsi atstovauja kitą balsą nei autorės, tarsi atitaria arba nuspalvina tam tikrą foną, kuriame gyvena pagrindiniai knygos veikėjai – Nadia, Luke ir Aubrey.

Merginos (vėl sąsaja su knygos pavadinimu)  – abi be motinų. Nadios mama, iš šalies atrodžiusi paprasta ir laiminga moteris – visai neseniai nusižudžiusi (tad ko galima tikėtis iš Nadios – linguoja galvomis senutės davatkos). Aubrey motina gyva, nežinia kur, bet gal ir gerai, Aubrey gyvena su seserimi ir jos drauge, saugiau, nei kad su motina ir jos sugyventiniais, kuriems Aubrey jaunystė rūpi labiau nei derėtų.

Nadia slapčiomis draugauja su Luke, pastoriaus sūnumi (nieko gero nelauk, dejuoja davatkos). Pastoja, bet nenori kūdikio, nes jai gerai sekasi mokslai, ir ji nori pabėgti iš šitos bendruomenės, iš šito gyvenimo. Luke suveikia pinigų abortui. Pinigus duoda pastorienė. Su pastoriaus žinia. Nešventi šventųjų gyvenimai.

Ir raibuliuoja tas abortas per visą knygą. Atsitiko, nebeištrinsi. Įkrito kamuoliuku į karmos loterijos būgną laukti savo eilės, savo šanso išsipildyti. Užbaigti rato. Ar jo išardyti? Luke myli Nadia, Nadia myli Luke, Nadia geriausia Aubrey draugė, Aubrey myli Luke, Luke veda Aubrey, Luke myli abi. Ar taip gali būti, kad mylėtų abi? Ir visai čia ne meilės trikampis. Čia keturkampis. Viename kampe stovi vaikas. Kuriam, kiek ten dabar būtų metų? Kažkas nuolatos skaičiuoja…

brit
Brit Bennett iš čia