Suintrigavo mane knygos tema – Šv. Brunono Bonifaco kelionė į Lietuvą. Iš tos istorinės kelionės mano galvoje tik tie keli pirmą kartą Lietuvos vardą minintys žodžiai ir dar pagoniška mintis, ko jam čia reikėjo trenktis, dar trečdalį tūkstantmečio kitus dievus garbinome. Taigi, labai jau užintrigavo, į ką kelios istorinės eilutės išaugo.
Prisipažinsiu, skaityti nebuvo lengva, na, akys neslydo tekstu taip, kad visai nereikia stengtis skaityti. Na, ir kaip automatiškai perskaityti: “Ulrichas Evangelistas, nutviekstas mirguliuojančio laužo šviesos, pritaria užlūžtančiu balsu, lyg iškriokdamas stringančią gerklėje Dovydo psalmę” – net mintyse išartikuliuoti sunku – niekur nenuskubėsi, tenka skaityti lėtai, basom per šabakštynus irgi greitai nenulėksi… Taip ir apgauna vos kelių šimtų puslapių knyga, o skaitai vos ne tris vakarus.
Bet vargai atsipirko. Su kiekvienu sunkiu basu žingsniu keliauja skaitytojas link nukirsdinimo, visa knyga tam, kad “sužinotum”, kaip viskas įvyko, kokiomis aplinkybėmis, kas buvo tas pagonis demonas, kuris taip pasielgė. Ir pabaiga įvyksta netikėtai, na, tikrai ne taip, kaip įsivaizdavau. Ir man patiko. Įkristi į laiko gelmę.
knyguziurkes.com 