Kai aš mažas buvau

~ kzL ~ 5 Comments

Aš taip džiaugiuosi, kad dar kartą galiu išgyventi vaikiškas knygas su savo vaikais ir su nekantrumu laukiu tų, kurias dar kartą išgyvensiu arba iš viso – susipažinsiu. Vis dėlto mūsų per sieną nepasiekė daugybė vaikiškų ir ne vaikiškų herojų – arba apie juos iš viso nežinojome, arba jie į LT atkeliavo, kai mes jau buvome užaugusios ir į vaikiškas lentynas knygynuose nesidairydavom.

Šiandien prisiminkim arba susižinkim su dešimt populiariausių visų laikų literatūrinių vaikiškų herojų Jungtinėje Karalystėje (sudarė The Guardian). Tik va, dabar pagalvojau, o kurgi ponas Harry Potter, gal čia sąrašas, kaip dar Hario nebuvo :)?

Man labai patinka originalus vardas Pippi 🙂

Nemirtingoji Pepė Ilgakojinė.

  

 Anne Shirley iš L.M.Montgomery knygos Anne from Green Gables. Apie naštailę Anne parašytos netdevynios knygos. Anne, kaip ir Pippi raudonplaukė (nemėgstanti savo plaukų spalvos :). Daugiau apie ją galite paskaityti pas Wiki.

Matilda. Herojės autorius Roald Dahl. Matildą gerai pažįstame (iš filmo), nes Matilda – knygų žiurkė, kuri perskaitė visas įmanomas knygas bibliotekoje.

 George (autorius D.K.Smith) – yaptingų sugebėjimų kūdikis, kuris klabėti pradėjo vos su laukęs keturių savaičių.

Tracy Beaker. Treisė, palikta mamos, auga vaikų namuose, ją atstumia norinčios įsivaikinti poros. Knyga parašyta kaip Tracy autobiografija.

 Lyra. Knygoje pasakojama vienuolikametės našlaitės Lairos istorija. Mergaitė nepaklusni, bet sąmojinga bei išmintinga, apsukri, turinti antgamtinių galių, dar vadinama antrąja Ieva. Hmm. Beveik vien mergaitės našlaitės…

Huckleberry Finn. Mėlynė Finnas. 🙂 Hmm… O kur Tomas?

Kadras iš filmo

Petrova Fossil. Ach, mergaitė iš knygos su puantais!!! Aš jau dabar noriu ją perskaityti ir pamatyti filmą, kaipgi kitaip! Petrova – viena iš trijų seserų, paliktų mamos, vėliau įvaikintų. Mergaitė, priešingai nei jos sesės, visiškai nesidomi menais, tikroji jos aistra – varikliai bei lėktuvai. Nepaisant to, Petrova eina į sceną, kad prisidėtų prie šeimos biudžeto, nors tikroji jos svajonė – tapti pilote. Ir vėl našlaitė! paprastiems vaikams į dešimtukus patekti be šansų 🙂

 

 

 

William Brown

 

William Brown iš Richmal Crompton knygos William. Apie išdykėlį berniuką, nepakartojamą vaikystę, su visomis įmanomomis vaikystės spalvomis.

 Sara Crewe iš Frances Hodgson Burnett knygos A Little Princess. Apie septynmetę Sarą, kuri taipogi netenka abiejų tėvų, bet pasitelkdama vaizduotę, sugeba išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.

Kiek herojų tau buvo pažįstami?

|spalvotose knygose|

Kalėdiniai skaitiniai

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments

Per adventą ir per šventes man norisi skaityti kalėdiškas knygas. Na tokias šiltas, gražias, ružavai salstelėjusias it cukraus vatos debesis ant pagaliuko. Arba bent tokias istorijas, kur kalbama apie sniegą, šaltį ir pūgas.

O čia sudariau įmanomų knygų kandidačių šitam periodui sąrašą-kratinį. Na tokį, kaip tos magnetafonų juostos-kokteiliai- kurias įrašydavom paauglystėje. Be jokios potekstės ar temos. Tiesiog tai, kas patiko.

 

Kai buvau maža, kartu su sese tiesiog sustingdavom prieš tv, kai rodydavo sceną iš animacinio filmo “Sprangtukas”, kurioje Spragtuko rranka pradeda trūkinėti. Ar normalu, kad man ta scena vis dar kelia šiurpuliukus? Ir negana to, tai dar ir apsiverkiu per ją.

Kaip gaila, kad kai augau Narnia knygos nebuvo prieinamos

O šitą galima perskaityti pakeliui į darbą ir atgal. Trumputė ir elegantiška. Kaip snaigė

Termosas arbatos, šilta antklodė ir pūga už lango- ir daktarui Živaga esi pasiruošęs

 

Kokių knygų trūksta šitame sąraše?

 

K.Ž.G

Trys S.Oksanen knygos

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Šią savaitę pabaigiau S.Oksanen “Baby Jane”, tai dabar esu skaičiusi visas S.Oksanen knygas.

“Valymas”, be jokios abejonės, yra pati stipriausia, intensyviausia  ir išbaigčiausia. Antroje vietoje (mano asmeniniame Oksanen Top 3) yra “Stalino karvės” (debiutas), o trečioje – “Baby Jane”.

“Valymas” ir “Stalino karvės” turi daug bendrų sąlyčio taškų – abiejų knygų siužeto linijas smarkiai įtakoja sovietinė Estijos okupacija.

“Stalino karvėse” estė išteka už suomio, ir gūdžiais sovietų laikais, kai dar nebuvo kalbama apie jokias perestrojkas, persikelia gyventi į Suomiją. Tik, žinoma, tas persikėlimas nėra lengvas.

Pabandyk paprašyti saugumo, kad tave išleistų. Juk taip lengvai niekas niekur neleisdavo, bet kai Katarinai vis dėlto pavyksta išvykti iš Estijos, kai ji Suomijoje susilaukia dukros Annos, ji išmokina dukrą neigti savo estiškąją kilmę, nes nenori, kad jos būtų laikomos rusėmis.

Tad dukrai uždraudžia turėti plaukuose didžiulius kaspinus, neleidžia dėvėti kailinių apykaklių arba lakuotis nagų ryškiai raudonu laku.

Anna priversta neigti savo kilmę, nuolat bando nuo jos atsiriboti. Tai vienas didžiųjų konfliktų jos gyvenime. Antrasis Annos konfliktas – su jos kūnu ir valgymo sutrikimais, kurie knygoje aprašyti taip, jog nekyla abejonių dėl S.Oksanen karčios patirties šitoje srityje. Annos mama Katarina iš Suomijos veža užsienines prekes – kedus, šampūną, kojakelnes, treningus, o jos dukra Anna keltu nuolat keliauja su ja, nes ji taip pat padeda – kad galėtų pro sieną pravežti kuo daugiau, Anna yra priversta dėvėti tuos vėliau giminėms atiduodamus arba parduodamus treningus, vilktis net keletą megztinių, devėti ne savus, o importuojamus rūbus.

Tiem, kurie augo prie sovietų turėtų atsirasti šimtai prisiminimų iš tų laikų – trijų skonių paukščių pienas, aliumininiai šaukšteliai, oranžiniai puodeliai su dideliais baltais taškais, ledai metaliniuose indeliuose ir pan.

Kaip ir “Valyme” “Stalino karvėse” parodoma, kaip politinė santvarka deformuoja individų gyvenimus, kaip ta santvarka įsiveržia į mūsų namus, kaip ji naglai įsitaiso prie stalo, kaip keičia ir darko žmones. Beje, “Stalino karvėmis” estai Sibire vadindavo ožius, tad pavadinimas turi keletą plotmių: istorinę, susijusią su tremimais, miško broliais ir pan, bet ir su tuo dabartiniu kūno idealu – kaulėtais moterų kūnais – dėl kurio ir kenčia Anna.

Istorinės tematikos, tokios svarbios kitose dviejose S.Oksanen knygose, nėra “Baby Jane” knygoje, kurioje S.Oksanen nagrinėja homoseksualių žmonių meilę, bet kartu kalba ir apie depresiją ir panikos sutrikimus (anot mokslinių studijų, homoseksualai turi 50% didesnė tikimybę susirgti depresija nei heteroseksualai).

Knygoje ji pasakoja lesbietės Piki istoriją. Kodėl Piki beveik niekada neišeina iš savo buto? Kodėl Piki pati negali nueiti į parduotuvę arba išnešti šiukšlių? Kodėl Piki nedirba? Ir kodėl Piki prasimano pinigų pardavinėdama panešiotas kelnaites  ir kojakelnes?

Man pasirodė, jog visoms knygoms būdinga tamsa, jose nėra didelių gražių vilčių, šviesų tunelio galuose, ar laimingų pabaigų (na nebent “Valyme” yra mažutė mažutė geresnio gyvenimo galimybė).

Gal todėl, kad S.Oksanen imasi tamsių ir sunkių temų. Dar ir todėl, kad ji kasa giliai, nepasitenkina tiesiog parodyti pirštu į problemą, bet detaliai, metodiškai ją išnagrinėja. O jos visos pagrindinės herojės yra dugne (ar tai būtų baisus poelgis, psichologinė liga, savęs neigimas, prostitucija), kur nėra daug šviesos, kur nesimato pragiedrulių. S.Oksanen rašo apie tas moteris, kurios neturi stipraus balso visuomenėje, apie tas moteris, kurios neturi didelės jėgos, apie tas, kurios gyvena tamsoje.

Bet žinot, aš nesiilgiu jokių šviesos užuominų jos knygose. Nes tai supaprastintų viską, nes tai leistų man kaip skaitytojai atsidusti: “Viskas bus gerai”. Nes, iš tikrųjų, viskas nėra gerai, ir yra milijonai dalykų, kuriuos turime keisti. Yra milijonai moterų tokių kaip Aliide, Anna, Katarina, Piki.

Ir S.Oksanen visoms joms davė stiprų balsą.

K.Ž.G

Advento kalendorius 12 arba kaip patekti į knygą

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Jei visada svajojai apie tai, kaip ponas Darcy taria tavo vardą, tai šitokia dovana būtų jaip tik tau. Internetu gali pakeisti šešių pagrindinių “Puikybės ir prietarų” veikėjų vardus, o po kiek laiko tau atsiunčiama knyga su tavo pasirinktais vardais.

 

Jau Įsivaizduoju, kiap tai skambėtų:

“- Tu juokauji, Giedre. To negali būti! Susižadėjusi su ponu Darsiu!”

 

arba “Toks buvau aš nuo aštuonerių iki dviejų dešimčių ir aštuonerių aš toks tebebūčiau, jei ne jūs, brangiausioji, mieliasioji Giedre!”

http://www.lfla.org/store/product-details/372/Gifts-for-Readers/

Jei jau yra koks būdas įklijuoti savo veidą į Jane Austen filmus, prašau man pranešti.

 

K.Ž.G

Apie gramofonus, ginklus ir Driną

~ kzL ~ 2 Comments

Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”

Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.

Drina, upė, kuri teka Aleksandrui per širdį

Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…

Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.

L

Advento kalendorius 9 arba suvalgyk mane

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Kaip jums patinka knyginis maistas? Atsimenu, kad kai skaičiau J.Baltušio “Parduotas vasaras”, tai ten taip skaniai apie lašinius parašė, jog aš (lašinių niekada nevalganti), atsidariau šaldytuvą ir apsipjoviau tokį diiiidelį šmotą.

Žinau, jog daug kas norės pavartyti akis, bet man Kalėdos labai susijusios su maistu. Ypač nuo tada, kai gyvenu Švedijoj. Čia dėl Kalėdinio maisto svarbos einama iš proto. Ir nors aš taip pat esu įtraukta į tą nesibaigiantį triufelių darymą, bandelių su šafranu kepimą, kumpio virimą ir mėsos kukuliukų darymą, per Kūčias skanumynų ir mėsos nevalgau. O švedams tai atrodo kaip didžiausia bausmė 🙂

Pirmosios man į galvą atėjusios knygos apie maistą:

"Kaip vanduo šokoladui". Viena mano mėgstamiausių knygų

Proustas gerokai išgarsinos tuos Madeleine pyragėlius ir liepžiedžių arbatą

O ką tu valgai knygose?

K.Ž.G

Meilės determinizmas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.

Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.

Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)

Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.

Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.

Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija

Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.

Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?

Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų  portretuose.

Knygos autorė Audrey Niffenegger. Kuri Audrey yra iš dabarties, o kuri iš ateities po penkių minučių?

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.

Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo?  Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai

“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.

K.Ž.G

P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.

Advento kalendorius 7 arba registracija

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Greitai bus metai, kaip turiu perskaitytų knygų registracijos knygutę. Tokią mažą, telpančią į delną, tokią išpaišytą art nouveau kringeliukais. Joje surašau kiekvieną mėnesį skaitytas knygas. Nežinau, kodėl taip darau. Gal ir kvailoka. Bet aš jaučiu kažkokį pasitenkinimą, kai vartau tuos puslapius. Visai smagu žinoti, KIEK skaitau, nes žinau, jog kai skaitau daug, tai gerai jaučiuosi, jog tada gyvenimas taip susidėstęs, jog yra vietos mano knygiškai meilei.

Joje užsirašau tik autorių, pavadinimą ir mėnesį, nes didžiąją dalį minčių apie skaitytas knygas palieku čia- skaitmeninėje žiurkių erdvėje.

O jūs ar turite tokį žurnalėlį, kuriame registruojate skaitytas knygas?

 

K.Ž.G

Nacionalinė kultūros ir meno premija 2010

~ kzL ~ 1 Comment
Icchokas Meras prie knygų

Vienu iš šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų tapo Icchokas Meras. Žinote, vienas iš mano mėgstamų rašytojų, net kelios knygos lentynoj laukia eilėj.

O premiją rašytojas gavo už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje.

|knygų žiurkių informacija|