Paskutiniu metu man siaubingai nesiskaito. Mūčinuosi su J.Franzen “Corrections”. Bet ta knyga tikrai smagi, tik kad stora.

Tik kad laiko skaityti paskutiniu metu taip mažai lieka (Gerai gerai, prisipažįstu, jog kai sumigdome vaikus įsijungiam jau penktą “West Wing” sezoną. Štai būtent ten ir dingsta skaitymui skirtos valandos, bet teisinuosi, jog tai vienas geriausių ir protingiausių TV serialų)

Vakar nusprendžiau, jog užteks man kankintis su “Corrections”, juk galiu prie jos grįžti po kokios savaitės, ir pradėjau skaityti Philippe Grimbert “Paslaptis”- plonutę, nė 200 puslapių neturinčią autobiografinę knygą.

Philippe – atletiškų tėvų vaikas. Tas tėvų sukurtas gražaus kūno kultas ne tik verčia Philippe jaustis taip lyg jis būtų tėvų nusivylimas, bet ir knygos pabaigoje tampa pragaištingu faktoriumi. Philippe išsigalvoja sau netikrą vyresnį brolį, kuris ir drąsesnis už Philippe, ir stipresnis, bet vėliau pasirodo, jog Philippe fantazijos yra labai arti tiesos.

Toks brolis egzistavo, bet kodėl tada šeima net nemini jo vardo? Kokią paslaptį saugo šeima?

Labai liūdna knyga, parodanti, kaip mūsų egzistenciją nulemia tiek intymios šeimyninės dramos, tiek didžiuliai pasaulinio masto įvykiai.

Nenoriu per daug atskleisti detalių (nors moksliniai tyrimai sako, kad  spoiler’iai skaitymo nesugadina, o atvirkščiai- pagerina), juo labiau, kad knyga trumputė, bet pasakysiu tiek, kad ji- labai stipri.

Paliečianti.

Sugraudinanti.

Savo tematika ji primena B. Schlink “Skaitovą”.

Net ir nuotaika, knygos kalba, knygos apimtis man priminė “Skaitovą” – parašyta stipriai, nostalgiškai, su liūdesiu, su praradimo jausmu.

Su žinojimu, jog nuo blogio pasaulyje negalime atsižegnoti. Jog esame atsakingi. Jog gyvename ant ankstesnių įvykių klodų ir neišvengiamai esame susiję su paslaptimis.

2007aisiais pagal knygą buvo pastatytas filmas. Čia filmo anonsas. O visą filmą galima susirasti youtube.

 

K.Ž.G