Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.
O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.
Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.
Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.
[…]
Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.
Gimnazijoje mano muzikos mokytoja tikrai bjauriai su manimi elgėsi, ji buvo man siaubingai neteisinga, tad ją prisimenu, jei atvirai, su panieka ir gailesčiu.
Bet yra vienas gražus prisiminimas iš tų jos pamokų- ji mums papasakojo apie ir leido išklausyti visą A.Rybnikovo ir A.Voznesenskio rokoperą (nors rock ten nelabai daug, daugiau synth, electronic kai kur labai labai panašu į Jean Michel Jarre muziką) “Junona ir Avos”.
Jei nesate klausę, jei nesatę girdėję, būtinai pasižiūrėkit. Youtube ji yra visa sudėta, o N.Karačencovo, atliekančio Rezanovo vaidmenį, balsas toks užkimęs ir girgždantis… O ir a.a. A.Abdulovas vaidina… Žodžiu, geras reikalas. Kai klausiausi pirmą kartą mokykloje per pamoką tai net verkiau. O ir dabar be šiurpuliukų niekaip, kai namuose klausomės. Net mano K. su tokiu gražiu švedišku akcentu dainuoja ““Ты меня на рассвете разбудишь,//Проводить необутая выйдешь…”
Opera apie tai, kaip mūsų meilės ir mūsų gyvenimai prasilenkia, apie tai, kas nos ir turėtų įvykti, neišsipildo, apie tai, kaip mes nesusieiname ir išsiskiriam.
Būtent apie tai ir yra ką tik perskityta M.Shishkin knyga “Laiškų knyga” (“Письмовник”). (“Vaga” 2011)
Apie tai ir dar apie šimtus svarbių dalykų mūsų gyvenime. Apie pirmąją meilę, ir apie paskutiniąją.
Apie tai, kaip pilotas sugedus lėktuvui klausia šturmano:
“-Kaip manai, seni, ištempsim?
O tas atsakė:
-Privalom! Nes mano bilietai į teatrą prapultų”
Apie tai kaip “..mes vasarnamyje baliname lubas, baldus ir grindis apdangstę laikraščiais. Vaikščiojame basi, ir laikraščiai nuolatos prilipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų. Paskui pakabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip įsinorėjau, kad mane pabučiuotume per tą tiulį!”
Skirtingai nuo “Junona ir Avos” ir daugelio kitų tiek aprašytų, tiek apdainuotų meilės istorijų, ši nėra epiška, o atvirkščiai- nepaprastai intymi. Turbūt todėl, kad ji surašyta Sašenkos ir Vovačkos laiškuose vienas kitam, kuriuos skaitydami įsimylėjėliai bučiuoja kiekvieną tašką.
Man lygiai taip pat kaip Linai pasirodė, jog istorija kad viskas vyksta maždaug septintajame – aštuntajame XX a. dešimtmečiuose.
Gal todėl, kad tie laikai mums pažįstami? Gal tai rodo šitos knygos ir Sašenkos bei Vovačkos istorijos universalumą. Jog joje kalbama apie dalykus, kuriuos visi pažįstame, apie dalykus, kuriuos išgyvenome, apie dalykus, kurie mums kelia nerimą. Ne mums vienoms tas universalumas paliko įspūdį.
Vienoje recenzijoje rašoma “apie tai, kokiu tiksliai metu jie gyvena, knygoje nerašoma. Kritikai spėlioja, kad vaikinas dalyvauja kare Kinijoje XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, o mergina – šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje, tačiau nei vienoje vietoje nėra minima jos gyvenamoji vieta, veiksmas vyksta kažkokioje abstrakčioje erdvėje
Kitoje recenzijoje parašyta: ” «Письмовник» — это не история переписки. Это как если бы попробовали предположить, что некий мужчина (некий «мужчина вообще») мог бы сказать некоей «женщине вообще», на какие темы они могли бы говорить, не будучи привязанными к своей эпохе, войнам, замужествам, семьям и смертям.”
Man labai imponuoja autoriaus literatūrinė estetika, jis rašo apie meilę, bet taip nenuvalkiotai, nepricaskintai, tai tikrai, švariai. Aš kaip ir mano draugė K.Ž.L. (ačiū ačiū už atsiųstą knygą) noriu iki pat debesų išgirti šitą knygą. Būčiau literatūros mokytoja, skaityčiau ją su mokiniais per pamoką. Būčiau knygyno ar bibliotekos darbuotoja visiems ją rekomenduočiau. O kaip knygų žiurkė raginu ją perskaityti. Visiems. Sesei. Sesės vyrui. Tėvams. Draugams.
Ir dar pirksiu ją visiems dovanų. Nes, žinot, ta knyga- metų atradimas.
Šiandien atrodo, akd knygų mugė buvo taip seniai, prieš kokį mėnesį.. Net keista, kad dar ne visus suminėjau, su kuriais tikausi. Dar keletas nuotraukų.
Tik 8 dienos liko iki Orange Prize 2012 ilgojo sąrašo (Long list) paskelbimo. Jame bus dvidešimt premijai siūlomų knygų. Vėliau sąrašas bus sutrumpintas, o gegužės 30ą dieną bus paskelbta Orange premiją gavusi knyga.
rinkim geriausią metų vertimą. Šitie rinkimai man patinka, nes tokia gera nuoroda į galbūt gerą knygą. Gal kažkas kažką jau skaitėt? Vonioje jau perskaite apie mersedesus.
Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.
L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.
Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.
Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?
Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.
Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?
Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.
“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”
“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”
“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”
Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.
“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.
Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.
Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato. Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.
Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.
Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti. Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”
Šiemet beveik nepirkau vaikiškų knygų. Kažkaip keista, kad nebuvo nieko, kas labai kristu į akis, arba daug nupirkau preitais metais. Bet vieną knygutę tikrai labai rekomenduoju. Atsimenat, kaip burbėjau ant Linos Žutautės “Kakės Makės ir netvarkos nykštuko“? Šį kartą nauja Kakės Makės knygutė “Kakė Makė ir pabėgusios ausys” – labai šiuo metu aktuali mūsų namuose. Iliustracijos – superinės – spalvingos, linksmos, jose tiek daug visko vyksta, tiek daug ko aptarti ir pastebėti su vaikais ir nepamirškite kiekvienam puslapyje surasti, kur slepiasi ausys. Sveikinu autorę ir visiems labai rekomenduoju.
Knygų mugėje pas vaikus – įdomiausia. Vienas kampas buvo skirtas knygų restauravimui, kur moterys rodė, kaip restauruoja knygas – kaip “maudo” knygų puslapius, kaip klijuoja plyšimus ir iš naujo suriša knygą. Labai įdomu.
Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.
Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…
Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną” (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.
Autorė teigia, jog šiandien mamos jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.
Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.
Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą. Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.
Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.
Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.
Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…
Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).
Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.
Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės. Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?
Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama, gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”
Taip apie mūsų mylimą Žemę rašo The Hitchhiher’s Guide to the Galaxy. Apie mūsų nuostabią žydrąją planetą, apdainuotus ežerus ir upes, kalvas ir slėnius. Tiesa, prieš papildant knygos leidimą, Žemė buvo nusipelniusi tik vieno žodžio – harmless.
“If you’re a researcher on this book thing and you were on Earth, you must have been gathering material on it.” “Well, I was able to extend the original entry a bit, yes.” “Let me see what it says in this edition, then. I’ve got to see it.” … “What? Harmless! Is that all it’s got to say? Harmless! One word! … Well, for God’s sake I hope you managed to recitify that a bit.” “Oh yes, well I managed to transmit a new entry off to the editor. He had to trim it a bit, but it’s still an improvement.” “And what does it say now?” asked Arthur. “Mostly harmless,” admitted Ford with a slightly embarrassed cough.
Taigi, jeigu kartais jus apima savęs susireikšminimo bangos, puikybė ar dar koks biesas – paskaitykite Adam Douglas knygą – praeis. Aš klausiau. Mašinoj, aišku. Ir kikenau. Tikriausiai gerai atrodžiau aplinkiniams vairuotojams. Sėdi viena ir kikena – kad dainuoja, įpratę gi, o čia kikena. Knygą nusprendžiau perklausyti, nes vis jaučiau šitą savo “knyginio išsilavinimo” spragą. Na, nesu aš skaičiusi Eridano leidyklos knygų (nes viršeliai nepatinka), o ir kai pabandžiau surasti lietuvišką pavadinimo variantą, tai jau tikrai negalvojau, kad tai bus
Klausyti, žinoma, nebuvo taip lengva ir paprasta kaip kad Shantaram, prisipažinsiu, dar nė vienos audio knygos tiek kartų neatsukinėjau atgal, nes vis kur nors nusapnuodavau. Kažkaip pamesdavau dėmesį. Gal kai kurios vietos truputį nuobodokos klausyti arba per daug nesuprantamų kosminių žodžių, o kai nesiklauso lengvai, tai ir nudreifuoji kur nors. Pirmiausia mintis pradėjus klausyti buvo, kad nerealiai primena Kurt Vonnegut – sarkazmu, humoru ir panašiais dalykais.
Atsipalaidavimui rekomenduoju (na, ir puikybės vaikymui irgi).
The ships hung in the sky in much the same way that bricks don’t.
People of Earth, your attention, please. This is Prostetnic Vogon Jeltz of the Galactic Hyperspace Planning Council. As you will no doubt be aware, the plans for development of the outlying regions of the Galaxy require the building of a hyperspatial express route through your star system. And regrettably, your planet is one of those scheduled for demolition. The process will take slightly less than two of your Earth minutes. Thank you.
There’s no point in acting surprised about it. All the planning charts and demolition orders have been on display at your local planning department in Alpha Centauri for 50 of your Earth years, so you’ve had plenty of time to lodge any formal complaint and it’s far too late to start making a fuss about it now. … What do you mean you’ve never been to Alpha Centauri? Oh, for heaven’s sake, mankind, it’s only four light years away, you know. I’m sorry, but if you can’t be bothered to take an interest in local affairs, that’s your own lookout. Energize the demolition beams.
I don’t know, apathetic bloody planet, I’ve no sympathy at all.
There was a terribly ghastly silence. There was a terribly ghastly noise. There was a terribly ghastly silence.
Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
knyguziurkes.com 