KŽG, ar galėjai pagalvoti, kad tai labai susiję dalykai? :)))))
Category: Vertimai
Geri vertimai
Vertėjų sąjungos rekomenduojami vertimai.
Antisąrašas
Dėl prasto vertimo, redagavimo ar/ir parengimo spaudai
LLVS pataria NEPIRKTI, NESKAITYTI ir NEREKLAMUOTI šių knygų:
NB: būtina atkreipti dėmesį į leidyklos pavadinimą, vertėjo ar redaktoriaus pavardę. Į sąrašą įtrauktos Antipremiją gavusios ir kai kurios skaitytojų labai neigiamai įvertintos knygos.
Šis sąrašas toli gražu nėra išsamus, jis nėra visų pačių blogiausių, visų prasčiausiai suredaguotų vertimų sąrašas. Deja, nekokybiškų vertimų vis dar išleidžiama nemažai. Todėl kviečiame visus skaitytojus, susidūrusius su akį badančiu vertimu, pranešti apie jį LLVS.
Apie balsavimą, pelėmis virtusias mūzas ir žirnius plunksnose
Tikriausiai esame balsuotojų šalis 🙂 Besiknaisiodama internte aptikau Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapį (labai apsidžiaugiau, nes mes gi čia vis padiskutuojam apie vertimus), kuriame siūloma prabalsuoti už geriausią vertimą. Niekaip neapsisprendžiu, ar balsuoti už tą vienintelę knygą, kurią esu perskaičius ir galiu vertinti. Pagalvosiu dar. O dabar skaitinėju visokias rezenzijas apie vertimus, visai įdomu. Niekad nebuvau taip susimąsčius, kad vertimu galima šitaip LABAI iškraipyti kūrinį. Jei būčiau R. Harris, tai tikriausiai infarktą gaučiau lietuviškai perskaičius savo knygas. Knygų žiurkės ir draugai čia padiskutuoja apie vertimų niuansus, kurie nublanksta, sakau, nublanksta prieš susidorojimą su R. Harris kūriniais. Paskaitykite…
Ištrauka iš Dalios Dilytės recenzijos apie R.Harris Pompėją:
“Visas pasaulis žino, kad amfiteatre, pasmerkdami myriop gladiatorių, romėnai nuleisdavo dešinės rankos nykštį žemyn, tačiau vienoje „Jotemos“ knygoje (Robert Harris. „Pompėja“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2004) šis pasmerkimo gestas paverstas atvirkščiu: iškėlė nykštį į viršų. Tebūnie! (p. 27). Rasime ir daugiau atžagareiviškumo pavyzdžių. Vyrus šioje knygoje mėgstama paversti moterimis (Hortenzijos viloje, p. 24; Kalpurnijos vila, p. 91, 166; Klaudijai prireikė viso dešimtmečio, kol išsisėmė, p. 50). Mokyti romėnai įsigydavo vergą, kuriam diktuodavo savo kūrinius vaikščiodami po kambarį ar išsitiesę ant gulto. Šioje knygoje yra atvirkščiai: diktuoja vergas (p. 84), o skaitytojui lieka įsivaizduoti, kad laivyno vadas, istorikas Plinijus užrašinėja jo mintis. Pasitelkus metamorfozės principą imperatorius Tiberijus virsta Tiberio upe (p. 197), o didelė Galijos teritorija – nežinia kokiu Gaulu (p. 39). Iš mūsų epochos į antikos laikus nukeliauja niekada ten nebuvę pieštukas su popieriumi (kad paimtų pieštuką ir popieriaus, p. 256) ir Vokietijos moterys (plaukų, nukirptų nuo kažkokios vokietės vergės galvos, p. 142). Juk anuomet tebuvo žinomos tik germanės, o jų gimtinė vadinta Germanija.”
Man, sakyčiau, čia perfrazuojant – scary translation. Visiškai mėgėjiškas vertimas ir didžiulė tinginystė nesidomėti kūriniu, kurį verti. Baisu.
Apie to paties autoriaus Imperium: “Bene labiausiai pribloškiantis ir pralinksminantis magijos laimėjimas šioje knygoje yra žirnių virtimas vištos plunksnomis. Žado galima netekti perskaičius tokius sakinius: Vienintelis baldas čia buvo indauja, ant kurios stovėjo vaza su vištų plunksnomis. Cicerono vardas kilęs nuo žodžio cicer, reiškiančio vištos plunksną, todėl manydamas, kad neįprastas politiko vardas yra politiko privalumas, jis įdėjo nemažai pastangų, kol pagaliau atkreipė į jį žmonių dėmesį (p. 24). Stulbdami prieš tokią naujenybę, turime suvokti, jog esame labai atsilikę, jeigu iki šiol manome, kad vaza ten turėjo būti pripilta ne plunksnų, o žirnių, nes vardas Ciceronas atsirado dėl vienam garsiojo oratoriaus protėviui ant nosies užaugusios į avinžirnį (lot. cicer) panašios karpos. Aštrialiežuviai karpos negalėjo nepastebėti ir greitai vienai Tulijų giminės atšakai davė Ciceronų vardą. Angliškas žodis the chick-pea, atitinkantis lotynišką cicer, čia buvo paverstas žodžiu the chick ir demonstruojant neišsenkamą fantaziją sugalvota vaza su plunksnomis.”
Matyt neveltui skeptiškai žiūrėjau i Obuolio leidyklos knygas. Radau recenziją apie šios leidyklos leidžiamą Auksinio obuolio seriją, kuri “orientuota į išsilavinusį, modernų miesto žmogų, jau susikūrusį finansinį gerbuvį ir ieškantį dvasios peno. Šioje serijoje – knygos, kuriose perteikiama esminė žmonijos išmintis. Dažnai tai veikalai, parašyti prieš kelis šimtus metų – ir vis dar nepaprastai aktualūs. […] AUKSINIO OBUOLIO knygos išsiskiria puikiu poligrafiniu apipavidalinimu ir kokybe.”
Dalia Švambarytė atkreipia dėmesį, kad serijos knygos verčiamos ne iš originalo, greičiausiai iš anglų kalbos. Įsivaizduoji, ką mes gauname? Interpretacijos interpretaciją. Įdomu, kiek ten autoriaus belieka? Beje, jei neklystu ir H.Murakami knygos į lietuvių verčiamos iš anglų, tai tikriausiai, kai kartais knygos nesupranti, gal rimtai, kaltas vertimas? Ypač lietuviškas? Kai pats vertėjas nesupranta, ką verčia ir, tikėdamasis neišprususio skaitytojo, sumurma bet kokį vertimą. Pikta. O serija orientuojama į turinčius pinigų sakitytojus. Žodžiu – susimokėkit, kvailiai, už gražų paauksuotą viršelį ir pasidėkit į lentyną, tegul jūsų svečiai mato, koks jūs protingas.
Radau ir įdomų I. Balčiūnienės pranešimą apie kūrinių pavadinimus. “Pavadinimas arba antraštė – tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą. Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau” (p. 38).”
“Neskaitę G. Greene romano Brighton Rock, ko gero, šį simbolinį pavadinimą išverstume Braitono uola. Tačiau šiuo atveju rock – tai ledinukas. Tokie ilgi ledinukai su miesto pavadinimu pardavinėjami visuose Anglijos pajūrio kurortuose.
“Dažnai subjektyvūs ir objektyvūs sunkumai persipina – pavyzdžiui, H. Lee romano To Kill a Mockingbird pavadinime – Nežudyk strazdo giesmininko:
Ajajai, kaip nusiminiau, kai radau U.Mikučionio recenziją apie Torgrim Eggen Hermanas “Kai ne mūzos, o pelės lanko”. K.Ž.G. sutartinai galime akis pavaryti, net nenoriu nieko komentuoti, tik skaitau ir dūsauju. O knyga tai super, bet dabar suprantu, kad tikriausiai skaičiau ne tai, ką autorius parašė…Neveltui Irvigas taip rūpestingai prižiūri savo vertimus:
Kaip pavadinsi, taip pagadinsi?
Šekspyro (jis šiame įraše bus paminėtas dar kartą) Džiuljeta sako “Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji nuo to kvepės mažiau?” Oi, klysti, Džiuljeta.

Vardo reikšmė yra didžiulė. Mano nuomone, vardas arba pavadinimas yra labai svarbus reikalas. Net ir knygoms. Aš dažnai “užsikabinu” už knygos pavadinimo, kai renkuosi jas knygyne. Geras pavadinimas paskatina mane paimti knygą į rankas ir paskaityti jos aprašymą.
Trumpai pagalvojusi ir dar šiek tiek paieškojusi plačiajame ir giliajame internete radau šitus gražius pavadinimus (ne visų pavadinimus radau išversus į lietuvių kalbą)
| R.Rankin “The Hollow Chocolate Bunnies of the Apocalypse” |
| J.Berendt “Midnight in the Garden Good and Evil” (“Vidurnaktis gėrio ir blogio sode”) |
| G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” |
| D.Markson “This is not a Novel” |
| J.Steinbeck “Rūstybės kekės” |
| L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą” |
| T.Williams “Geismų tramvajus” |
| S.Kubelka “Ofelija mokosi plaukti” (graži aliuzija į Šekspyro Ofeliją) |
| Z.Zateli ‘Grįžtantys su vilkų šviesa” (ojojoj kokia gera knyga) |
| H.Murakami “Kafka pakrantėje” ir “Prisukamo paukščio kronikos” |
| A.Roy “Mažmožių dievas” |
| A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” |
| U.Le Guin “Kairioji tamsos ranka” |
| L.Esquivel “Kaip vanduo šokoladui” |
K.Ž.G


