Kai visai nebeturiu laiko knygoms skaityti, glostau viršelius ir skaitau bent jau jų pavadinimus. Kaip ir šį kartą – labai trumpai, pats trumpiausias Man Booker 2012 sąrašas. Tadam…. iki spalio 16 d. Kas laimės? Man patinka švyturio ir plaukimo namo viršeliai.
‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’
Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.
Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.
Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė net aštuoni istorikai!
Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.
Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.
“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.
Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.
Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.
Pagal knygą yra sukurtas filmukas.
Dar nėra taip buvę, kad nerašyčiau apie knygą, kurią perklausiau/perskaičiau. O dabar ėmiau ir nerašiau, nes nežinojau, ką rašyti. Net atsiverčiau ir dar kartą perskaičiau, ką apie šitą knygą parašė Giedrė. Ir vis tiek nežinojau, ką rašyti. Ir nusprendžiau, kad perklausiau ne vietoj ir ne laiku. Ir bus tikriausiai labai retas atvejis, kai skaitysiu knygą antrą kartą. Iš tikro, perklausius vėl jungiau pirmą skyrių ir pradėjau klausyt iš naujo. Nes iš tikro, tai lėta knyga ir su ja skubėti nevalia, o aš klausiau lėkdama, maldamasi ir visai nemedituodama. O dabar noriu paimti pačią tikriausią popierinę ir perskaityti dar kartą, o iš tikro pirmą. Audio nebuvo geras pasirinkimas. Eisiu belstis į vonią. Tuk tuk tuk
Nuostabus atradimas – knygos apie mažą drambliuką Pomelo, kuris gyvena sode po piene.
Autorė – Ramona Badescu, o iliustravo Benjamin Chaud
Teksto nedaug, iliustracijos labai smagios, ir kas geriausia- yra plotmė tinkanti ir suaugusiems (šiek tiek egzistencinio nerimo).
Visų knygų nepavyko nupirkti, nes ankstesniųjų leidimų knygos išparduotos, bet planuoju nusipirkti kokia nors kita kalba, kad ir ispanų, ir kiekviename puslapyje parašyti išverstą tekstą.
K.Ž.G
K.Ž.G
Iš audible.com parsisiunčiau pabandymui Mary Higgins Clark knygą Two Little Girls in Blue, mačiau, kad Alma Littera išvertus šį pavadinimą kaip “Nors tavo akys jos nemato”. Tiesą sakant, vertimą atpažinau tik iš viršelio su dviem mergaitėm, nes kaip matai, nelabai kitaip kaip atpažinsi. Na, paklausiau aš tos knygos gal kokią valandą ir, nors ir kažkiek ir įdomu, kaip ten viskas baigsis, bet ne tiek, kad norėčiau toliau klausyti, kažkaip labai jau man visa istorija primena serialą, kuriame tampomasi pirmyn atgal ir įtampa kuriama dirbtinai, tad, metu į šali šitą savo pažintį – neturiu laiko tokiems skaitymams. Šiemet tikriausiai bus rekordiniai metai neperskaitytų knygų…
-Statom traukinį?
-Statom
Kitą savaitę su vaikais inscenizuosime “Trainspotting”
K.Ž.G
Po “Anos Kareninos” norėjau skaityti kažką trumpesnio, be jokių epinių intencijų. Ir todėl skaičiau Kim Thúy “Ru” -150 puslapių, kuriuose autorė pasakoja apie gyvenimą pasiturinčioje šeimoje Pietų Vietname, apie tai kaip šeima pabėgo į Malaiziją, apie naujo emigrantiško gyvenimo liūdesį Kanadoje, apie savo vaikus.
Romanas autobiografinis, bet autorė ignoruoja chronologiją ir iš gyvenimo fragmentų kuria nenusakomai gražų, kažkuo vaikystės spalvotas pablukusias nuotraukas primenantį tekstą.
Romanas labai palankiai sutiktas ir kritikų išgirtas ir Kanadoje, ir Europoje. 2010aisias gavo Kadanos svarbiausią apdovanojimą Governor General’s Award
e i Quebec och i Europa, buvo nominuota Prix des cinq continents de la Francophonie literatūrinei premijai ir gavo prancūzų Grand Prix RTL-LIRE.
The Guardian rašo “Thúy’s impressionistic approach means the book can feel rudderless, but the stories are poetic and powerful.”
The Independent: “the effect is moving, as she suggests that the survivor learns the ability to endure sorrow while holding a steady gaze, “no matter the mood of the moment“.”
K.Ž.G
Mano vasarą skaitomos knygos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurias skaitau likusiais mėnesiais. Na gal tokios lengvesnės geriau skaitosi, karštą dieną šaukštu kabinant mėlynes.
Šia vasarą jokių skaitymo planų neturiu išsskyrus tik vieną norą- iš naujo perskaityti “Aną Kareniną”, kurios visiškai nieko neprisimenu, išskyrus traukinį, Aną ir Vronskį.
Pirmą kartą skaičiau gimnazijoje paskubomis, praleisdama puslapius, kad tik spėčiau perskaityti iki tos literatūros pamokos, kai ją nagrinėjome.
Žodžiu, mea culpa, kad aš tokią gerą klasiką taip apgadinau, ir Tolstojus perlus tokiai kiaulaitei mėtė.
Dabar sėdžiu ir skaitau švedišką seną vertimą, kurį sudaro trys gražūs padabni tomeliai, ir kuriuos žadu ramiai su pasimėgavimu perskaityti.
Ką skaitot?
K.Ž.G.
Graikija…oi Graikija…
Prieš 4 metus atostogavau Graikijoje, Kefalonia saloje. Toj kelionėj ir apturėjau vieną patį gražiausių skaitymo potyrių, iki šiol namuose kalbam apie Graikija su tokia lyrine gaida balse.
Ir nors per TV ir radiją dabar Graikija asocijuojasi su eurokrize, ekonomika, streikais ir bedarbyste, man visai neatrodo, kad kalba eina apie TĄ Graikiją.
Manojoj Graikijoj jokių krizių nėra, manoji Graikija tai ilga diena prie jūros po geltonais skėčiais ant mėlynų gultų su krūva knygų.
Naiviai užsikemšu ausis ir ignoruoju visas neigiamas naujienas. Galų gale yra ten tokių nekintamų dalykų, nuo antikos egzistuojančių konstantų, kurių neveikia nei bankrotai, nei rinkimai.
Pavyzdžiui, jūra. Pavyzdžiui dramatiški tarp savęs kariaujantys graikų dievai. Pavyzdžiui, mitai.
“Pyktį, deive, apdainuok Achilo…” //Homeras
Atsimenat, kokia nevaldomo Achilo pykčio priežastis? Achilas baisingai supyksta ir puola žudyti (kad net Dzeusas sureaguoja) po to, kai Hektoras kovoje nužudo Achilo draugą Patroklą.
Kiek skaičiau internete, tai daug kur radau, jog Homeras tiesiai šviesiai nenusako, kokie iš tikrųjų yra santykiai tarp Achilo ir Patroklo, o ką tik Orange premiją laimėjusioje Madline Miller knygoje “The Song of Achilles”, kur naujai interpretuojama “Iliada”, be jokių užuominų rašoma, jog Achilas ir Patroklas mylėjo vienas kitą, buvo meilužiai ir gyveno kartu daug metų.
Pasiėmusi skaityti knygą nežinojau, jog tai “Iliados” interpretacija. Ir gerai, kad nežinojau, nes man Homero kūryba yra nelabai traukiantis iššūkis, nes po antikos literatūros kurso mokykloje likau tokia hegzametro atbaidyta.
Bet vos pradėjusi skaityti negalėjau atsitraukti.
Knyga rašyta ne iš Achilo, bet iš Patroklo pozicijos. Jis – jaunutis princas, nesugebantis patenkinti tėvo vilčių, ir po vieno blogai pasibaigusio incidento su bendraamžium išsiunčiamas į karaliaus Pelėjo rūmus, kur sutinka jo sūnų Achilą.
Verčiau lapą po lapo, negalėjau atidėti. Skaičiau pasišviesdama prožektoriuku vidury nakties, atsargiai versdama lapus, kad nepažadinčiau kitų. Knyga įtraukianti, nors iš pat pradžių aišku, kuo istorija baigiasi, o knygos tekstas (skaičiau angliškai) nesipriešina. Man imponavo tai, kad nors M.Miller knyga nėra poezija, jog kalba yra daug švaresnė ir tiesesnė nei Homero, jai vistiek pavyko išlaikyti pasakojimo poetiškumą.
M.Miller Achilas žmogiškas, su abejonėmis, su baimėmis, silpnybėmis, o ne šiaip sau kokia žudanti mašina kaip maniau anksčiau. M.Miller klausia, ką reiškia būti herojumi ir kaip juo tapti?Ar Achilas yra didvyris nuo gimimo, ar jis juo tampa? Ar būtent jėga palydinti metamą ietį apsprendžia didvyriškumą?
Man pasirodė įdomu tai, kad viena vertus Achilas reprezentuoja hegemonišką vyriškumą. Jis- karys, atletiškas, fiziškai stiprus, autoritetingas, ambicingas. Antra vertus, jis homoseksualas, jo nedomina santykiai su moterimis, nors jis to pats neakcentuoja, bet ir nesepia savo santykių su Patroklu.
A.Tereškinas knygoje “Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje” rašo, jog subordinuotas vyriškumas dažniausiai siejamas su homoseksualiais vyrais. Bet Achilą sunku traktuoti kaip subordinuotą, ir tai, žinoma, susiję su antikiniu požiūriu į seksualumą.
Achilo jėga, ryžtas, pyktis kyla būtent iš tos meilės Patroklui. Ar būtų jis didvyris nei nejaustų tos meilės?
Pagyrimų knygai nestinga:
“Extraordinary… Beautifully descriptive and heartachingly lyrical, this is a love story as sensitive and intuitive as any you will find.” Daily Mail
“sharply written, cleverly re-imagined, enormously promising debut” USA Today
“The Song of Achilles joins a venerable tradition. Taking an ancient story, it interprets the milieu and culture from which it arose, presenting the material through a modern sensibility. It should be read and enjoyed for itself, but if Madeline Miller’s novel sends the reader back to Homer and his successors, she is to be thanked for that as well.” Washington Independent Review of Books
“Even for a scholar of Greek literature, which Miller is, rewriting the Western world’s first and greatest war novel is an awesome task to undertake. That she did it with such grace, style and suspense is astonishing.” The Dallas Morning News
Nors knyga ir laimėjo Orange premiją, yra knygai negailinčių kritikos. 
The Telegraph : “Miller’s win represents a triumph of glitzy story-telling over literary depth. She has forged something with its own compelling nature, and, in its choice of subject – the loving, and sexual, relationship between two men – something that promotes tolerance.”
NYTimes apžvalgininkas mano, jog M.Miller nepavyko suteikti autentiškos kalbos herojams. “The real Achilles’ heel of this book is tone — one made disastrously worse by the author’s decision to metamorphose an ancient story of heroes into a modern tale of hormones. A great problem facing writers who want to update or adapt myth and classical history is diction: how should these people sound? ”
Šitai manyčiau yra vien skonio reikalas. Man pačiai tikrai nekliudė, kad Patroklas ir Achilas nekalbėjo taip, kai antikos graikai, greičiau atvirkščiai. Man lengviau suvokti Patroclus ir Achilles, kai jie kalba šiandienine kalba, o ne homeriška maniera.
Dar kritikas knygą vadina “soft-porn prose” ir “modern tale of hormones“, su kuo aš vėl nesutikčiau (gal jis ir aš ne tą pačią knygą skaitėm?). Ir ta tokia jo pozicija mane erzina. Man kaip tik ir pasirodė, jog būtent ta lyrinė, jausminė pasakojimo pusė, ta paaugliška pirmoji meilė perauganti į visą likusį gyvenimą besitęsiančius santykius, ir yra knygos stiprybė. Būtent ta aiški autorės M.Miller pozicija, jog jausmai, jog ir kūniškas ir romantiškas vienas kito ilgesys nėra rezervuoti vien heterogeniniams santykiams, sustiprina pasakojimo stuburą ir pateisina patį Achilo mito perrašymą.
K.Ž.G
Vilniaus Universiteto Sarbievijaus kiemelyje rytoj bus atidengta atminimo lenta.
Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.
Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.
Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.
O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.
Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI
Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related
Šiais metais pasirodysiančio filmo “Ana Karenina” anonsas.
Siaubingai užsimaniau knygą iš naujo perskaityti, nes kai skaičiau ją gimnazijos laikais dėl laiko trūkumo ją per porą dienų perskaičiau, bet anoks ten skaitymas buvo, kai reikėjo skubėti, pulti, be jokio džiaugsmo skaityti.
Kaip jums anonsas? Ar žiūrėsit filmą?
K.Ž.G
Dramblių girdytojai gal jau pastebėjo naują Saros Gruen knygos vertimą?
knyguziurkes.com 