Mano kolegė žiurkelė L. jau gyrė A.Užkalnio knygą “Anglija”, o jau šią savaitę knygynuose turėtų pasirodyti nauja jo 
knyga “Kelionių istorijos”.
Pirksim?
K.Ž.G
Category: Uncategorized
Apie praeitį ir kaltę
Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą. 
Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.
Nors jau užvertei, vis dar svaigina.
Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.
B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.
“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.
O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.
Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?
Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…
Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.
B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.
“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.
Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.
Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.
B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą
Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)
K.Ž.G
Blondinė
Pagal man vieną pačių pačiausių knygų, apie kurią jau daug kartų čia esu rašiusi- J.C.Oates “Blonde”, režisierius Andrew Dominik statys filmą. Pagrindinį Marilyn Monroe vaidmenį jame atliks Naomi Watts. 
Hmmm. Visų pirma nesu tikra, jog Naomi Watts yra pati tinkamiausia šiam vaidmeniui. Marilyn mirė būdama 35erių, o N.Watts tuoj sueis 42.
Bet labiausiai abejoju, ar pavyks tinkamai ekranizuoti pačią knygą. Juk joje nuostabiausia yra ne tai, KAS parašyta, o KAIP tai parašyta.
Na, gal knygos ekranizavimas pasitarnaus dar ir tuo, jog viena leidykla Lietuvoje (pirštais nebadysiu), mėgstanti leisti knygas, pagal kurias pastatyti filmai, išleistų J.C.Oates “Blonde” ir lietuviškai.
Tokiu atveju- duokdie tai knygai gerą vertėją.
K.Ž.G
Paduokit man nosinių pakelį…
Ką tik pažiūrėjau filmą “The Hours”. Turbūt kokį septintą kartą. Ir nors stengiausi nežiūrėti labai įsijautusi, sėdžiu dabar ir verkiu.
Filmas pastatytas pagal Michael Cunnigham knygą, kuri 1999 laimėjo Pulitzer premiją. Filmas- apie tris skirtingų kartų moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Mrs. Dalloway”.
Net jei kažkokiu būdu išsilaikyčiau neverkusi per visą filmą, paskutiniai V.Woolf žodžiai filme mane pravirkdys šimtu procentu:
“To look life in the face, always, to look life in the face and to know it for what it is. At last to know it, to love it for what it is, and then, to put it away. Leonard, always the years between us, always the years.
Always the love.
Always the hours.”
Apsibliovusi K.Ž.G
Dyvų dyvai…
Paskaičiau straipsnyje, kaip Sodra, remdamasi protingais įstatymais, rašytojus “skalpuoja”, ir baisu pasidarė.
Straipsnyje pasakojama, jog A.Zurbai nupjauna pensiją, kai į jo sąskaitą įplaukia pinigai už seniai išleistas knygas. Anot to straipsnio, jam išskaičiuoja, pavyzdžiui, 11 litų, už anksčiau išleistas, bet vėliau parduotas knygas. 
(Dabar pauzė skirta galvos palingavimui ir akių pavartymui. Na gal dar kokiam keiksmažodžiui) … … … … … … … … … …
Sėdžiu ir galvoju, kad dabar bijosiu rekomenduoti lietuvių autorių, kurie jau išėjo į pensiją, knygas. Na jei parekomenduosiu, keletas knygų gal ir bus nupirkta, o po to autoriams pensijas sumažins. Tai gal geriau patylėsiu.
Dar galvojau skaityti “Altorių šešėlyje”, bet dabar persigalvojau.
Maža kas.
Gal dar iš Mykolaičio Putino pareikalaus kokį mokestėlį susimokėti…
K.Ž.G
Vėl trečiadienis? Negali būti!
Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂
Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…
O tu skolini knygas? Tell me tell me
|bibliotekininkė|
Vakar
Vakar sėdėjom su mamyte kambaryje, ji siuvo savo megztinį, o aš mums tuo metu garsiai skaičiau A.Achmatovą ir H. Radauską.
Vienas pačių gražiausių sekmadienių per paskutiniuosius šimtą penkiasdešimt metų:-)
Vakar iš visų skaitytų mums labiausiai patiko šitas:
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas, Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt. Jis verčia lyti karštą lietų Ir pūsti vėjus iš pietų, Jis žydi taip, kad išsilietų Kaip upės širdys iš krantų, Kad nuo stalų nulėktų knygos, Kad alptų tvankūs vakarai, Kad imtų siausti tokios ligos, Kurių nežino daktarai, Kad viskas degtų ir putotų, Kad paukščiai švilptų, kol užkims, Kad naktį motinos raudotų, Namo negrįžtant dukterims... O medžiuos dega tylios žvakės - Baltuos žieduos rausvi taškai, - Ir pareini namo apakęs, Ir plunksna rašalą taškai. K.Ž.G
Valerijono, ačiū
Skaitau knygą “Metro 2033”, kurią parašė Дмитрий Глуховский ir baisu daros. Širdis daužosi, rankos dreba ir bijau skaityti toliau, bet labai norisi sužinoti, kaip ten viskas bus. Na ir atmosfera… Na ir pasaulis! Na ir baimė! Visą naktį sapnavau sapnus susijusius su šita knyga. Reikėtų išgerti kokių raminamųjų. Stengiuosi skaityti, kol dar būna šviesu, nes po to bijau net kojas ant žemės padėti. Vaidenasi visokios žiurkės, apokaliptinės nuotaikos ir juodi juodi metro tuneliai.
Kokios knygos jus gąsdina?
K.Ž.G
Nacionalinis diktantas 2
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
|žinau, kad nieko nežinau|
Žibuoklėm pražydę…
Atvažiavus į Vilnių vienas didžiausių stebuklų pavasarį buvo – žibutės, kurių Žemaitijoj tiesiog nėra! Aš negalėjau patikėti, kad čia mėlynuoja visos kalvos. Mėlynuoja! Tau, mano mamyte!
…muzika stabdo laiką keičia žodį (Foje)
Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).
Turiu keletą labai mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”, “Pump Up the Volume,” “The Piano” ,” Marie Antoinette”.
O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.
Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)
Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.
Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”
Bet bandymų kurti muziką knygoms yra. Amazon yra keletas pavyzdžių, pavyzdžiui muzika parašyta M.Bulgakovo “Meistrui ir Margaritai” (galima pasiklausyti)
Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.
Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?
K.Ž.G
Mano darbo ypatumai romanuose
Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.
Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra kažkur tarp Vandos Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.
Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui, J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).
Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.
Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).
Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).
Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.
Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?
K.Ž.G
Meilė iš antro žvilgsnio
Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.
Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.
Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.
Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.
“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.
Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.
Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.
O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.
O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.
Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.
O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).
Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.
Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.
K.Ž.G
Nauji viršeliai senai klasikai
Tie, kas skaitė Twilight seriją, žino, jog joje dažnai esama nuoroodų į E.Bronte knygą “Vėtrų kalnas”. Knygos herojė Bella ją dažnai skaito ir apie ją kalba. Būtent dėl šitos priežasties, E.Bronte knygos pardavimai gerokai šoktelėjo aukštyn. Marketingu užsiimantys žmonės netruko sugalvoti, kaip galima dar labiau išpopuliarinti seniai klasika tapusį gotikinį romaną.
HarperCollins leidykla iš naujo išleido “Vėtrų kalną” su specialiais viršeliais
Naujieji E.Bronte knygos viršeliai, kaip matote, ne tik vizualiai primena “Twilight” serijos knygas, bet ir labai tiesmukiškai į ją nurodo: ant viršelių parašyta, jog čia mėgstamiausia Bellos ir Edwardo knyga.
Jausmas žiūrint į šitus viršelius dvejopas: iš vienos pusės, knyga “Vėtrų kalnas” yra geras klasikinis kūrinys, kuris jau daug metų “stovi ant savų kojų”.
Kita vertus, jei jaunimas tokių viršelių pagalba atranda klasiką, tai juk nėra blogas dalykas. Guardian rašo, jog šį leidimą per pirmuosius tris mėnesius nusipirko 10.000 žmonių.
Įdomu, ką pasakytų pati Emily Bronte?
K.Ž.G
Viršelių anatomija
Akys ant knygos viršelio yra įprastas reikalas:
Rankos taip pat nėra retenybė
Kojos irgi yra dažnai pasitaikantis fenomenas
K.Ž.G
knyguziurkes.com 