Trečiadienį, kovo 24-ąją bus paskelbtas premijos, skirtos A.Lindgren atminimui, laimėtojas. Šiemet į ją pretenduoja 167 kandidatai iš 61 šalies. Laimėtojas gaus 5 milijonus švediškų kronų, o į premiją gali pretenduoti rašytojai, iliustratoriai ir šiaip skaitymą skatinantys žmonės.
A.Zurba
Anksčiau į premiją yra pretendavę V.V. Landsbergis, V.Palčinskaitė, K.Kasparavičius, S. Eidrigevičius, V.Račickas, o šiemet (kaip ir pernai) į ją pretenduoja A.Zurba.
14.00 trečiadienį sužinosime, kas nusipelnė šitos premijos. Ir nors tikimybė nėra labai didelė, tikiuosi sėkmės A.Zurbai (todėl, kad labai patiko jo parašytas “Šimtadienis” ,ir užtai, kad jis būdamas Jaunųjų filologų konkurso komisijos nariu buvo mano kūrybai daug palankesnis nei E.Bukelienė 😉 )
Gal einam rašyti Nacionalinio diktanto? Įdomu, koks rašytojas šiais metais kurs tekstą? Kas pasirašot? Gal kažkuris iš mūsų pats raštingiausias šiemet? Drąsiau! Aš jau beveik beveik einu ir Eglė jau beveik beveik eina, ar tiesa, Egle? 😉
Taigi beveik įvykdžiau savo planą minimum :). Esu patenkinta. Labai gaila, kad šiemet nepavyko net užsukti į vaikų erdvę (keletas nuotraukų iš ten ir iš muges čia), bet labai tikiuosi atsigriebti kitais metais.
Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.
Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).
Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja
O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.
Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?
Išpažintis
Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.
“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))
Autografas žiurkytei
“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:
Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”
Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?
Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀
And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)
Autografas žiurkelei
|ką čia iškrėtus :)|
PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂
Šeštadienį vėl bėgau pažliugusiais šaligatviais į mugę – šį kartą į susitikimus, na ir dar gal kokią suvirškintą knygą nusipirkti. Džiaugiausi, kad apsiaviau tokiais “turistiniais” batais neperšlampamais – buvo pats tas per tokią košę klampoti. Bėgau ir galvojau, į kokį susitikimą eiti, nes kaip tyčia, aišku, abu tą pačią valandą!!!
„Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, jos nesukurtos skaitmeninei informacijai ir enciklopedijoms" /J. Gaarderis
Taigi, pirmiausia nusprendžiau užeiti pas J. Gaarderį. Na, toks linksmas ekspresyvus vyrukas. Kaip gaila, kad ne angliškai kalbėjo, pusę šarmo taip susitikimai praranda, nes kol kokį “bajeriuką” išverčia :(.
„Ėjau pas mokytojus ir klausiau, ar ne nuostabu, kad mes gyvename, kad pasaulis toks didelis? O jie tik gūžčiojo pečiais. Tuomet sakiau, ar tai normalu, ar taip ir turi būti? O jie sakė man tuo nesirūpinti, neuždavinėti tokių klausimų. Atrodė, kad suaugusieji cenzūravo mane, bet aš buvau įsitikinęs, kad aš esu teisus. Tada aš suvokiau, kad gyvenimas ne tik nuostabus, bet ir trumpas. Kai suvokiame, kad gyvename, taip pat turime suvokti, jog žemėje esame trumpam. Tai kaina, kurią sumokame už intensyvų gyvenimo džiaugsmą“.
J. Gaarderio esu skaičius tik “Sofijos pasaulį”, bet dabar, aišku noriu ir kitas knygas paskaityt. Bet klausydamasi autoriaus suvedžiau, kad 2009 m. “Scanoramoj” atsitiktinai mačiau filmą pagal jo knygą “Mergaitė su apelsinais”. Filmas man labai labai patiko! Ir dar ne holivudinis, o skandinaviškas! Niam niam, skanus filmas ir apelsinai 🙂 Taip gaila, kad turime tiek mažai progų tuos filmus pažiūrėti ir beveik jokių šansu ne festivalių metu.
Radau filmo gabaliuką YouTube! Giedre, gal pas jus daugiau galimybių pažiūrėti nekomercinius filmus?
Susitikimo metu J. Gaarderis minėjo, kaip nuo pat vaikystės žavisi fokusais ir burtais. Prisimenu postą “Skaityti draužiama” ir pagalvoju, kur tokie draudimai (konkrečiai Hario Poterio burtų) veda…
Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:
O tada tos pačios mielos merginos patarė pasiimti dar du gražius skirtukus:
Nes kitoj pusėj – du skanūs Sigutės Ach receptai. Na, dar negaminau, bet tikiuosi, kad pagaminsiu ir kad skanūs :). Ir jūs papandykite!
Hmm. Tikiuos matot, kas parašyta, jei ką, perrašysiu raidelėm 🙂
Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.
Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).
Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.
Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.
Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂
Karin Alvtegen...
Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :
Netikėtas autografas 🙂Mašinos prie lietuviškų Alpių
Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!
Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia.
Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris.
Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne.
Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :).
Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik…
O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉
Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉
E. Malūkas
Ilgesingas “Šviesos” stendas:
Saulutėje besišildantys Vyturėliai 🙂1961
“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛
Nieko rimto
Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂
Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.
Pats autorius apie savo knygą:
“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.
Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.
Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.
Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“
Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”) ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.
Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.
Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka! Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).
Vasario 18-21 dienomis laukia labai svarbus knyginis renginys – Vilniaus knygų mugė. Iki jos liko vos daugiau nei mėnuo, o Litexpo parodų rūmų puslapis vis dar neskelbia išsamios mugės programos. Na, liūdesys ir tiek. Tiesa, bent jau aiškūs atvyksiantys užsienio autoriai. Štai jie:
Simon SebagMontefiore (žymus britų istorikas, knygos „Stalino kodas“ autorius) pristato leidykla „Tyto alba“
Jacek Dehnel (žymus šiuolaikinis lenkų rašytojas, romano „Lialia“ autorius) pristato Lenkų institutas
Aš, žinoma, labiausiai apsidžiaugiau K. Alvtegen, kurios “Gėda” man patiko, o “Išdavystė”, kurią žiurkelė man atsiuntė dovanų, laukia savo eilės. Aišku, autorės atvykimas į mugę labai pastumės ją į eilės priekį :). Labai labai tikiuosi, kad susitikimas su autore bus patogiu laiku ir galėsiu sudalyvauti.
O šiaip man Vilniaus knygų mugės asocijuojasi su šalčiu ir ilgomis eilėmis prie kasų. Bet reikaliukas šventas. Net klaikiais auditoriško darbo metais su brangiąja drauge ir tuo metu kolege Renatėle bėgdavom sekmadieniais iš darbo į mugę. Ir visada pritrūkdavom ten pinigų, nes specialiai daug nepasiimdavom, kad knygų neprisipirktume, o paskui stovėdavom kur kamputy ir skaičiuodavom, kiek kuriai liko ir kiek dar galim viena kitai paskolinti 😀 Ir taip kiekvienais metais! Net juokinga daros prisiminus. Su Renatėle pas mus veikia telepatija, nes vienais metais net nesitarusios kartu ten eiti, vis tiek nuėjom tą pačią dieną ir toj didelėj krūvoj žmonių susitikome!
Dabar, aišku, man daug įdomiau susitikimai su autoriais nei knygų pirkimas (nes aktyviai naudojuosi bibliotekos paslaugomis,o be to, namie tiesiog fiziškai nebėra knygoms vietos). Labiausiai įstrigę susitikimai su mano kultinės “Dinos knygos” autore H. Wassmo ir “Angela’s Ashes” autorium F.McCourt. Pastarasis, beje, buvo labai linksmas, atsimenu, kad per susitikimą daug prisijuokiau, nes autoriaus nerealus humoro jausmas (jaučiu, kad kurią dieną būtinai parašysiu “post’ą” apie jį ir jo knygas).
Tai toks “didelis” užsienio svečių būrys. Galim paburbėti ant krizės ir brangios elektros :).
O šiaip svajoju nuvažiuoti į Frankfurto knygų mugę (šiais metais spalio mėn.) arba arčiau abiem žiurkėm – Gioteburgo knygų mugę. Saugau save nuo pamišimo, dėl to ir nevažiuoju :). Bet pabandysiu prišnekinti žiurkelę važiuot kartu ir nuo pamišimo pasaugot, ir jau dabar tikiu, kad tikrai nuvažiuosim! Na, ne šiais metais, bet kokiais 2011 ar 2012. Ar ne, žiurkele?
knyguziurkes.com 
