Category: Pamąstymai ir prisiminimai

Filosofas apie skaitymą

~ kzL ~ 2 Comments

“Bernardinuose” šiandien radau L.Donskio mintis apie knygas.

Labai pritariu šitai L.Donskio citatai: “Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą.” Dar jis pasakoja, kad “Stengiuosi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs – tam turi būti skirtos ypatingos valandos“, o štai šitas požiūris man visiškai svetimas: aš skaitau kai esu liūdna, kai esu pikta, kai bijau, kai kažko laukiui, kai dėl kažko nerimauju, kai esu pavargusi, kai esu išsiilsėjusi, kai esu linsma, kai pati nežinau kokia esu. Skaitymas man yra ir pabėgimas nuo problemų ir priartėjimas prie jų, ir savotiška meditacija, nusiraminimas, o kartais- susierzinimo priežastis. Ir ypatingo laiko skaitymui neskiriu (nebent mūsų sekmadieninės popietes rudenį ir žiemą, kai atsisėdam bibliotekos kambary, kūrenam židinį ir skaitom), nes skaitau, kai turiu laiko: rytais-traukinyje į darbą, vakarais- sofoje, dar vonioje, kavinėse, parke ant suoliuko, belaukdama savo eilės pas gydytoją. Žodžiu, “pas knygą” einu bet kokios nuotaikos ir beveik bet kur, neturiu sakralinės skaitymo vietos ir nuotaikos.

Mane tokie straipsniai apie skaitymą labai džiugina ir labai įkvepia dar daugiau skaityti. Būtų labai smagu sužinoti, kitų žinomų žmonių mėgstamiausias knygas. JAV viena jau į pensiją išėjusi bibliotekininkė Glenna Nowell renka informaciją apie įžymybėms labiausiai patinkančias knygas. Pasirodo, jog Sarah McLachlan mėgstamiausia yra R.M. Rilke “Letters to a Young Poet”, Nelson Mandela- L.Tostojaus “Karas ir taika”, Kofi A.Annan- Hesse “Siddhartha”

 

K.Ž. G.


Gražios knygos

~ kzL ~ 6 Comments

Čia tokios knygos, pro kurias aš dar sunkiau praeinu knygyne, t.y. dažniausiai nepraeinu, o nusinešu :). Jos dažniausiai priklauso ne skaitomų knygų kategorijai, o vartomų ir žiūrimų, dėl to jas žymiai labiau reikia turėti tarp savo knygų nei tas, normaliai skaitomas :). Skaitomas knygas aš dažniausiai graužiu vieną kartą ir niekada prie jų nesugrįžtu, na, nebent labai išimtinais atvejais, kurių dabar net nepamenu arba, jei pamirštu, kad esu tą knygą apskritai skaičiusi, kaip kad visai neseniai su viena knyga nutiko (gal vėliau parašysiu apie tą knygą, nes joje įrašyta, kad tai – Vilmos knyga :)). O štai prie gražių knygų grįžtu daug kartų, nes jas visada miela pavartyti, pažiūrinėti, pasimėgauti.

 Šį beįsinakatėjantį vakarą išlentynos ištraukiau Liutauro Degėsio “Žolyną” ir “Žvėryną” – knygą du viename. “Žolynas” dedikuotas “Mažoms ir didelėms mergaitėms”, o kolega “Žvėrynas” – “Labai mažiems ir dideliems berniukams”. Eilėraščius nuostabiai apipiešė Inga Gilytė.

 Pusė knygos – mergaitėms, pusė berniukams. Jei nori įlįsti pašniukštinėti  į svetimą pusę, teks knygutę apversti aukštyn kojom :).

Plunksna – dovanų

Jei sutikčiau jauną vėją/ Prie namų,/ Neprašyčiau geradėjo/ Dovanų. Nieko nieko neprašyčiau -/ Tik sparnų, /Paskraidyti tykiai tykiai/ Virš kiemų. /Atsikėlęs kuo anksčiausiai,/Kol tamsu,/ Aš pakilčiau lig aukščiausių/ Debesų./ Jei tave, sesuo, surasčiau/ Prie namų,/ Baltą plunksną tau numesčiau -/ Dovanų!

 

 

Kita graži – Mariaus Jonučio prirašyta ir pripiešta ( knyga Nomedai:)) “Mėlyna žalia”.

Aš irgi noriu tokios knygos man :). Ne nuo Jonučio, aišku 🙂

O pabaigai skani raudona knyga “Princesės” by Philippe Lechermeier and Rebecca Dautrememer. Joje galybė visokiausių princesių:)

Princesė Miegilė

(iš tos pačios giminės: Miegančioji gražuolė – kažkada truputį įsidūrusi užmigo šimtui metų, kartu miegu užkrėsdama visą karalystę)

Princesė Doremi

 

Šitoje knygoje net gyvena princesė Raidegunda, žiurkyčių mylima kolegė 🙂

Visų gi nesudėsi, todėl ir reikia namie turėti tokią gražią knygą 🙂

Paviršutiniški reikalai

~ kzL ~ Leave a comment

Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde  leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę.  Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.

Švediškojo leidimo viršelis
Amerikietiškasis leidimas

Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.

Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?

Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet!  Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.

Manoji knyga
Labiau pavykęs "Puikybės ir prietarų" viršelis

//G.

Dar kartą apie įrašus knygose

~ kzL ~ 1 Comment

Įkvėpta knygų žiurkytės L. įrašo, kopijuoju jos gerą užmanymą ir rašau apie rašymą knygose.

Puikiai prisimenu kaip mūsų literatūros mokytoja (fėja su mėlyna berete  🙂 ) paragino mus pagyvinti knygas įvairiais pabraukimais, įrašais, žymomis ir mintimis. Man tai buvo tarsi revoliucija. Mano tėvelio mama dirbo bibliotekininke, tai knygos, kaip suprantat, buvo šventas reikalas. Kampučių užlenkimas ar atverstos knygos padėjimas tekstu žemyn (nugarėlė juk laužosi!) buvo nuodėmes- ką jau čia kalbėti apie rašymą į knygas.

Bet man labai įstrigo tas mūsų mokytojos patarimas, ir nuo to laiko aš esu užkietėjusi rašymo į knygas šalininkė.

Na žinoma, jei kas dovanodamas knygą parašo nuo ko ji ir kokia proga dovanota, didelio pasibaisėjimo niekam nekelia. Man labai smagu, kai dovanotojai parašo ką nors į knygą.

Patinka, kai pats rašytojas arba rašytoja suraizgo porą žodžių (Čia a.a. J.Ivanauskaitė pasirašė savo “Raganos ir lietaus” švediškajame leidime)

Bet dažniausiai į knygas įrašus darau aš pati.  Kartais tik pažymiu patikusią pastraipą ar vietą

Kartais tik užsirašau pirkimo datą ir vietą

O kartais prirašau smulkiai ką veikiau, kaip jaučiausi, kur buvau ir t.t. Man smagu, kad knygos žymi tam tikrus gyvenimo įvykius, vietas, kur buvo keliauta, žmones, kuriuos sutikau.

Štai šitiek prirašiau i knygą pirkta Birmingham’e pirmos komandiruotės į užsienį metu.

Bet labiausiai nukenčia darbinės knygos. Jose aš braukau, rašau ir žymiuosi daug daugiau nei grožinėje literatūroje, gal todel, jog skaitau jas kitaip. Grožinis tekstas dažnai “užkabina” ir nepaleidžia. Kartais įtraukia taip, kad atsiplėšti sunku. O su mokslinėm knygom man kiek kitaip- skaitau jas daug lėčiau, galiu grižti prie to paties sakinio net keletą kartų, tai ir spėju jose daugiau prirašyti.

Aš ,kaip ir mano mokytoja, raginu  visus rašyti į knygas, žymėtis, braukti. Suprantu, jog kai vienuoliai jas rankomis perrašinėdavo,knygos buvo didžiausia brangenybė, tad  reikėjo vengti visokių įrašų, kurie sumažindavo jų vertę.

Bet normalios knygos vertė man tikrai padidėja, kai knyga liudija apie ją skaičiusius žmones.

//Žiurkelė Giedrė

Apie knygas ir pieštukus

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkada labai seniai (deja, tie laikai iš tikrųjų darosi “labai seni”) kiekvieną darbo dieną mes lipdavome į trečią savo mokyklos aukštą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros (dažniau tik literatūros) pas mokytoją, kurią šiandien man norsisi pavadinti Fėja su mėlyna berete :). Tai vieną tokią dieną mokytoja mums pasakė (deja, nebeatsimenu, kaip tiksliai tai buvo pasakyta, gal nerealios atminties Giedrė prisimins), kad knygos yra tam, kad jas skaitytume ir naudotumėmės, o ne tam, kad vartytume jas užsidėję baltas pirštinaites ar garbingai laikytume savo knygų lentynose. Tą dieną mokytoja mums oficialiai “davė” leidimą asmeninėse knygose pieštukais pasibraukti dėmesio vertas mintis, užsirašyti pastabas ir kitaip įsitraukti į baltų lankų gyvenimą.

Mano knygos dažnai būna paženklintos pabraukymais, pagalvojimais ir panašiais dalykais, kurie paėmus knygą “suveikia” kaip dienoraštis – netikėtai išlenda visokie prisiminimai, mintys, kvapai ir dainos. Čia keletas iš jų, ką pavyko greitai surasti pasikuitus savo lentynose:

Dažnai užsirašau, kada knyga buvo pirkta. Nusišypsojau radusi šitą datą, kuri rodo, kad vėl save “pamylėjau” gimtadienio proga – tokia nuostabi proga paišlaidauti knygoms 🙂

Ar šiaip atsimintumei, kad pirkai knygą šaltą gegužę (čia minimų pokyčiu, deja, neatsimenu 😦 )?

Arba gavai dovanų iš darbdavio Kalėdų proga…

Arba nusipirkai, nes tikrai tikrai neturėjai pinigų, o be to buvo svarbu gerai nubalsuoti referendume…

Na, o pirmenybę rašyti į knygas ne pieštukais turi jų autoriai 🙂 Prieš tai prancūziškai paflirtavę ir mirktejėję akį (aišku, kad su meile, kaip gi kitaip!!!) –

Beje, turiu vieną knygą, kur autoriai prašo, kad rašytum, net paliko tam tuščių puslapių. Tai Fredrik ir Teo Haren Idėjų knyga tėvams –

P.S. Beje, didžiausia problema, su kuria susiduriu skaitydama – pieštukas. Gal galėtumete parekomenduoti tokį, kuris nenusimeta, nepasimeta, nepasislepia ir visada būna ten, kur jį palikai, žodžiu, man labai trūksta pieštuko – skirtuko, kad visada būtų po ranka, kai reikia parašyti ar pasibraukti.

/Žiurkytė L