Mokytojo išpažintis

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Tu kažką turi

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Gėlės Aldžernonui

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Sala

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Akmenyno užrašai

Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.

Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.

___________________________

Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.

Vestuvininkai

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Lieka tik oras

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Jūroje būna krokodilų

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Heknių audinys / Pragaišties naktis

Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Kopėčios

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Aš rasiu raktą

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Žemai slėnyje

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Marble Hall Murders

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.