Category: Tinka atostogoms

Katastrofa

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga kantriai laukė lentynoj nuo 2024 metų, tik kad buvo ne perskaityta, o perklausyta. Klausydama niekaip negalėjau suprasti, kas ten per keistas nelinksniuojamas vardas, atsiverčiu knygą, o ten mielasis Aldous, naujo puikaus pasaulio, kuris ateis po katastrofos, raktininkas. Net susijuokiau iš savęs, kaip ausis nepagavo to, ką pagavo akis.

Nepaisant du metus besitęsiančio karo, 2024 metų pasaulis šios dienos akimis atrodo savotiškai naivus, nes net įsivaizduot neįsivaizdavom, kur atsidursime 2026-aisiais. Tad ir “Katastrofa” šiandien skaitosi kitaip, nei kad būtų šviežia susiskaičius. Šiandien jau atrodo, kad gyvenime nuolatinėje katastrofoje, tad ir menamoji knygos katastrofa taip nebegąsdina. Labiausiai tikriausiai juokina. Nors gal į Žemėn lekiantį ateivių aparatą reiktų žiūrėti rimtai? Bet kaip tai daryti, jei taupumo sumetimais į juos pasitikti paleistą kosminį laivą net neįmontuojama kamera? Tad įvykus pirmajam žmonių ir ateivių kontaktui, pasitikimo misijos dalyviams reikia įvardinti tai, kas žodžiais sunkiai nupasakojama. Nors gal ir nieko tokio, jei nenufilmavom, galim pafantazuoti ir istorinį susitikimą suvaidinti.

Na, o Žemėj po senovei – laukiama “barbarų”. Ir kaip visada neaišku, kas didesni barbarai – laukiamieji, ar laukiantieji. Manipuliacijos, komunikacijos viražai, ekspertų menamas ekspertiškumas, įvairiausio plauko šarlatanai ir nuolatinis makaronų kabinimas apie į Žemę visu greičiu lekiantį ateivių laivą – garantuotai gausite gerą sarkazmo dozę. Tik niekam labai nepasakokite, nes viskas “Įslaptinta!”. O šiaip tai, dieve dieve, kiek makaronų paprastiems mirtingiesiems prikabinama ir kaip niekada ir nesužinosim, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Bet kartais gal geriau ir nežinoti, nes ta artėjanti katastrofa gali niekada ir neįvykti.

Knyga gal ir turi šiokio tokio netolygumo, kuris ypač pasijunta klausant, na, nes pradedi atsijunginėti, bet šiaip tai maloniai nustebino, net akių nereikėjo vartyt. Visai nereikėjo. Pradėjau po vienos rekomendacijos atkreipt dėmesį, kažko labai nesitikėjau, o čia šast ir visai patiko! 4/5.

Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism

~ kzL ~ 4 Comments

Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.

Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.

O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.

Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.

P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.

Įrašyta kauluose

~ kzL ~ Leave a comment

Turiu pasakyti, kad pirmoji serialo dalis man patiko labiau. Kas šioje užkliuvo – kad buvo labai daug tų ribinių situacijų, kur jau žmogui turėtų būti amen, bet jis kaip koks Terminatorius eina per ugnį ir ledą. Basom. Ten maždaug kiek badė, nesubadė, kiek degė, nepadegė. Bet čia jau toji šalutinė einamoji siužetinė linija, pati detektyvinė linija visai nieko, pakanka ir įtampos ir šiaip reikalų. Tai, kad veiksmas vyksta atokioje Škotijos saloje, audros visiškai atskirtoje nuo pasaulio, irgi prideda savo egzotikos ir dar kartą parodo, kaip prieš gamtą nepapūsi. Na, o jei įdomu, kaip sudega lavonas, ypač visiškai sudegęs, išskyrus, pvz., kokia plaštaką – tai knyga kaip tik jums. Nes tikrai ne velnias ir prakeiksmas ten, o biologija, chemija ir fizika viename.

Kaulų kelias

~ kzL ~ Leave a comment

Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.

_________________________

Už knygą dėkoju Balto.

Seksas ir melas

~ kzL ~ Leave a comment

Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”

Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.

_________________________

Už knygą dėkoju Knygauk.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

~ kzL ~ Leave a comment

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Mokytojo išpažintis

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Tu kažką turi

~ kzL ~ Leave a comment

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

~ kzL ~ Leave a comment

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Sala

~ kzL ~ Leave a comment

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

~ kzL ~ Leave a comment

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Akmenyno užrašai

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.

Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.

___________________________

Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Lieka tik oras

~ kzL ~ Leave a comment

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”