Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.
Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.
Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?
Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.
Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.
Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.
Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.
Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas. Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.
Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.
Pasiėmusi knygą galvojau sau, paskaitynėsiu, pavartysiu (man labai patinka tokio leidimo, tokio viršelio, tokio maketavimo ir šrifto knygos), visai negalvojau, kad taip imsiu ir įkrisiu, kaip į triušio urvą – down down down – į miestus ir salas, okok, salą.
Nežinau, kaip čia parašyti, apie ką knyga. Gal apie detales? Smulkmenas ir judesius, iš kurių susiklijuoja gyvenimai, miestai ir salos? Knyga – “Mažmožių dievas”. Knyga – scena – autorė pastato joje porą personažų, o tada gali juos režisuoti ir visaip žaisti. Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui,
Trys draugai
Vieną dieną eidama gatve pamačiau du besišnekučiuojančius vyrus. Šalia jų ramiai tupėjo didelis baltas triušis.
Viskas? Viskas. Čia iš tikro, ar sapnavo? Kodėl triušis, o ne šuo? O gal vis dėlto ten buvo triušis, gal neįsidėjo linzių ir pūkuotas šuo pasirodė kaip triušis? Nes iš kur tas tiušis vidury miesto? Ir dar ramus. O tas triušis su apavadėliu buvo ar be? O jei be, ta jie nebijojo, kad jis pabėgs, jį partrenks mašina ir tada teks jį suvalgyti. Ir iš viso, palikit tą triušį ramybėje, nes
Kartu
Gatvėje toliau vienas nuo kito sustatytos kėdės norinčiųjų jomis naudotis nesulauks. Po vieną sėdėti niekas nenori.
Tokia kėdė labai tiktų skaityti tokiai knygai. Manau, viena(s) ilgai nesėdėtum. Jei tos kėdės neįmūrytos į šaligatvį, kas nors prisislinktų pažiūrėti, kur prapuolei ir ko ten juokiesi (na, išskyrus mano sesę, kuri, kaip jau esu sakius, skaitydama ir žiūrėdama filmus garsiai nesijuokia, rimtuolė mat (oi, kaip gausiu velnių!)).
Aišku, galima skaityti ir norint daugiau sužinoti apie NewYork, Madrid ir Bali. Bet geriausia skaityti norint juos pajausti.
O čia tai geras! Arthur Conan Doyle prisikėlė iš mirusių. O gal Šerlokas Holmsas? Jau girdžiu Baskervilio šunį kaukiantį tyruose…
Vienu žodžiu, Anthony Horowitz padirbėjo puikiai (Rasa Drazdauskienė tai puikiai kaip visada), nes visiškai nesijaučiau skaitainti ne sero knygą! O suskaičiau tai vienu užsėdimu (tokių jau seniai nebūna), gal greičiau – viena akimi – na, čia taip galima sakyti, kai skaitai bet kurią įmanomą minutę, namų chaosui sukantis apink mano ašį.
Viskas pagal klasikinį scenarijų – į 221B Baker gatvę užsuka garbingas džentelmenas – skrybėlės, lazdos, arbatėlės ir kiti atributai – yra problema. Geriau jau gerbiamasis būtų susiradęs kitą detektyvą, nes šis tai geriau mirs nei jo puzzle neturės vienos detalės… O tos detalės niekas nenori nei pripažinti esančios, nei puzlo skylės egzistuojančios. Beveik karalius nuogas. Ieškojo vieno, o rado kitą, t.y. abu rado, nebūtų Šerlokas Holmsas.
Beje, jei nematėte BBC šiuolaikinio Šerloko – labai rekomenduoju, iš tikro iš pradžių net galvojau, kad knygoje kažkas panašaus, bet ne, jei seras Artūras prisikėlė, tai prisikėlė savo laikuose, garbingai džentelmeniškai.
Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.
Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.
Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider
Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.
Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.
Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.
Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:
“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.
knyguziurkes.com 