Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism

Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.

Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.

O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.

Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.

P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.

Įrašyta kauluose

Turiu pasakyti, kad pirmoji serialo dalis man patiko labiau. Kas šioje užkliuvo – kad buvo labai daug tų ribinių situacijų, kur jau žmogui turėtų būti amen, bet jis kaip koks Terminatorius eina per ugnį ir ledą. Basom. Ten maždaug kiek badė, nesubadė, kiek degė, nepadegė. Bet čia jau toji šalutinė einamoji siužetinė linija, pati detektyvinė linija visai nieko, pakanka ir įtampos ir šiaip reikalų. Tai, kad veiksmas vyksta atokioje Škotijos saloje, audros visiškai atskirtoje nuo pasaulio, irgi prideda savo egzotikos ir dar kartą parodo, kaip prieš gamtą nepapūsi. Na, o jei įdomu, kaip sudega lavonas, ypač visiškai sudegęs, išskyrus, pvz., kokia plaštaką – tai knyga kaip tik jums. Nes tikrai ne velnias ir prakeiksmas ten, o biologija, chemija ir fizika viename.

Seksas ir melas

Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”

Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.

_________________________

Už knygą dėkoju Knygauk.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Tu kažką turi

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Gėlės Aldžernonui

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Vestuvininkai

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Jūroje būna krokodilų

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Tolumoje blyškios kalvos

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Žemai slėnyje

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Baltųjų Karpatų raganos

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Magas

Įdomūs tokie įspūdžiai apie Tomą Maną. Teko kažkuriuo metu susimąstyti, ar man knyga nepatinka, ar Tomas Manas kaip personalija. Prisiminiau Glorijos Goldreich knygą “Mano tėvas Šagalas“, kurioje Šagalas man pasirodė absoliučiai užknisantis. Ir tada vėl galvoji, ar čia tikrai žmogus toks buvo, ar tiesiog autorius taip tendencingai parašė. Jei Šagalas pasirodė užsispyrėlis ne laiku ir ne vietoj (kai naciai lipa ant kulnų), tai Tomas Manas pasirodė toks drungnas ir beveidis, net pradėjau abejoti, ar tikrai toks žmogus čia nobelistas gali būti. Neatsimenu, ar esu ką nors skaičius iš Mano kūrybos, kuri mano įsivaizdavimu tikrai nėra drungna, bet knygoje atskleistas toks amžinas išsisukinėjimas ir pozicijos neturėjimas man tikrai toks… Ir iš viso erzino tas turtuolių dykinėjimas ir gyvenimas iš mamytės kišenės. Labai, matai, menininkai ir maištautojai.

Tai va taip įsijaučiau ir niekaip neapsisprendžiau, kaip man čia tą knygą skaityt, ar kaip biografiją, ar kaip Toibino fantaziją labai keistu stiliumi (trečiuoju asmeniu ir tokia, įtariu, Mano stilistika (čia jau mano fantazija 2). Bet šiaip, nors ir erzino, skaityti buvo lengva ir įdomu, tik, va, likau iki galo nesupratus, koks tas Manas iš tikro buvo.

Įdomiausia buvo skaityti apie Tomo Mano vaikystę, santykius su motina ir tėvu, o fainiausias personažas buvo ne Tomas Manas, o jo žmona. Va, ten tai asmenybė! Ištekėjo už homoseksualaus vyro labai gerai suprasdama, kas jos laukia, bet pasirinkusi tai kaip sąmoningą variantą atknisti visuomenę su jos lūkesčiais, o tuo pačiu, pagimdžius Manui krūvą vaikų ir šia prasme kuo puikiausiai atspindėjusi tradicinės šeimos ir motinos paveikslą. Na, tokia įdomi šeimynėlė.

Summa sumarum, visai neblogai gavosi, dabar jau reikia bent kokius Budenbrokus perskaityt, “Užburto kalno” nepažadu – net mano kantrusis vokiškos kultūros mylėtojas neįveikė.

Hello Beautiful

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Nutrenktieji

“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.

Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.

Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.