Category: Patiko

Tu kažką turi

~ kzL ~ Leave a comment

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

~ kzL ~ Leave a comment

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Jūroje būna krokodilų

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Tolumoje blyškios kalvos

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Žemai slėnyje

~ kzL ~ Leave a comment

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Baltųjų Karpatų raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Magas

~ kzL ~ Leave a comment

Įdomūs tokie įspūdžiai apie Tomą Maną. Teko kažkuriuo metu susimąstyti, ar man knyga nepatinka, ar Tomas Manas kaip personalija. Prisiminiau Glorijos Goldreich knygą “Mano tėvas Šagalas“, kurioje Šagalas man pasirodė absoliučiai užknisantis. Ir tada vėl galvoji, ar čia tikrai žmogus toks buvo, ar tiesiog autorius taip tendencingai parašė. Jei Šagalas pasirodė užsispyrėlis ne laiku ir ne vietoj (kai naciai lipa ant kulnų), tai Tomas Manas pasirodė toks drungnas ir beveidis, net pradėjau abejoti, ar tikrai toks žmogus čia nobelistas gali būti. Neatsimenu, ar esu ką nors skaičius iš Mano kūrybos, kuri mano įsivaizdavimu tikrai nėra drungna, bet knygoje atskleistas toks amžinas išsisukinėjimas ir pozicijos neturėjimas man tikrai toks… Ir iš viso erzino tas turtuolių dykinėjimas ir gyvenimas iš mamytės kišenės. Labai, matai, menininkai ir maištautojai.

Tai va taip įsijaučiau ir niekaip neapsisprendžiau, kaip man čia tą knygą skaityt, ar kaip biografiją, ar kaip Toibino fantaziją labai keistu stiliumi (trečiuoju asmeniu ir tokia, įtariu, Mano stilistika (čia jau mano fantazija 2). Bet šiaip, nors ir erzino, skaityti buvo lengva ir įdomu, tik, va, likau iki galo nesupratus, koks tas Manas iš tikro buvo.

Įdomiausia buvo skaityti apie Tomo Mano vaikystę, santykius su motina ir tėvu, o fainiausias personažas buvo ne Tomas Manas, o jo žmona. Va, ten tai asmenybė! Ištekėjo už homoseksualaus vyro labai gerai suprasdama, kas jos laukia, bet pasirinkusi tai kaip sąmoningą variantą atknisti visuomenę su jos lūkesčiais, o tuo pačiu, pagimdžius Manui krūvą vaikų ir šia prasme kuo puikiausiai atspindėjusi tradicinės šeimos ir motinos paveikslą. Na, tokia įdomi šeimynėlė.

Summa sumarum, visai neblogai gavosi, dabar jau reikia bent kokius Budenbrokus perskaityt, “Užburto kalno” nepažadu – net mano kantrusis vokiškos kultūros mylėtojas neįveikė.

Hello Beautiful

~ kzL ~ Leave a comment

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Nutrenktieji

~ kzL ~ Leave a comment

“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.

Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.

Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga – sapnas, kurią skaitydama nori išgūglint nesamą Mikelandželo projektuotą tiltą – taip tikroviškai jis knygoje sukurtas. Niekaip nesinori patikėti, kad čia yra autoriaus fantazija ir fikcija; autorius taip sugeba užburti skaitytoją, kad pasijauti kaip lipnaus tinklo sugauta kvaila muselė.

Trumpučiame tekste skaitytojas ne tik sudalyvauja menininko kūrybiniame procese, bet ir stebi nesibaiginačią menininkų konkurenciją, ambicijas ir pripažinimo siekimą, priklausomybę nuo užsakovų ir mecenatų malonės ir piniginės, ir baimę dėl galimos nemalonės užsitraukimo. O kur dar kančios, jei neaplanko mūza, jei nesigauna, jei nepatinka užsakovui.

Sapniška istorija. Užbūrė ir patiko.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Ateitis

~ kzL ~ Leave a comment

Į knygų mugę atvykstanti Naomi Alderman priskrebeno beveik 500 puslapių, tai kiek užtruko perskaityti. Ši knyga viena iš tų, kur faina, kol skaitai, bet nebūtinai labai traukia prie jos sugrįžti. Paskui vėl pasiimi ir vėl gerai. Labiausiai gal paskutinis ketvirtadalis buvo įdomu skaityt, įtraukė ir norėjosi vienu ypu pabaigt.

Knygoje man įdomiausia buvo knygos idėja, o ne tai, kaip ji išdėstyta, na, gal dar ir užtempta, galėjo kaip tokio tipo knyga greičiau vyniotis. Tai tada tiesiog smalsu, kaip autorė tas savo idėjas išrutulios ir išpildys. Tos pagrindinės temos labai aktualios šiandienybėje, kur stebime Trumpo ir Musko spektaklį, ir į spektaklį pokerface’ais žiūrinčius (bet jau neignoruojančius kaip po pirmųjų rinkimų) bezosus, zukerbergus ir kitus. Taigi, “Ateityje” tai pat turime tris superturtuolius, kurie nori būt pasiruošę pasaulio pabaigai, kuri kada nors turi ateiti, ypač, kai Žemė šitaip alinama viską verčiant pelno skaičiukais. Tik vienas klausimas – o kaip laiku pasitraukti iš šiknon einančio pasaulio ir saugiai užsirakinti paruoštam bunkeryje. Na, ir nepaisant bendro tikslo išgyventi pasaulio pabaigą, vis tiek svarbiausia yra būt stipresniu nei kiti du. Na, turėt kažkokį kietesnį žaisliuką, nežinomą technologiją ar net ginklą.

Tai va, tokia diena išaušta ir trijulė mauna į saugią vietą. Čia ir sustosiu, nes vis nu kitaip galiu prispoilint labai. Yra knygoje ir kitų siužetinių linijų – meilės, gamtosaugos, radikalių sektų ir t.t. Viskas pinta supinta ir perpinta, vietomis gerai suveikia, vietomis gal per daug nuslystama nuo temos. Tai tokie dvejopi įspūdžiai. “Galybės” man neperspjovė, bet kad ir mhee pasakyt kažkaip neišeina. Kažkur per viduriuką. Bus įdomu pasiklausyt autorės gyvai – nekantriai laukiu. Beje, knygoje paminėta Lietuva!

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Pilkosios bitės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.