Heimat

Labai ypatinga knyga. Apie temą, kurią autorė gliaudo šioje knygoje, esu labai daug galvojus ir tebegalvoju, manau, apie tai pagalvoja visi, perskaitę G.Kanovičiaus “Miestelio romansą” ar “Šėtoniškus apžavus”. Šioje knygoje Nora Krug paliečia temą, kuri neliečiama ir nediskutuojama daugelio vokiečių šeimų, o šiaip yra universali tema daugeliui, jei ne visom, tautom – nuo japonų iki lietuvių. Kaip šeima ar tauta turi gyventi su juodžiausiais savo istorijos įvykiais? Kaip iš naujo pažvelgti pasauliui į akis ir kiek kartų trunka atgaila? Ar iš vis šis procesas turi pabaigą? Ir kaip susigyventi su savimi, jei įtarinėji, kad tavo gyslomis teka nusikaltėlio kraujas. Kas šioje knygoje ypatinga – kaip autorė giliai ir be gailesčio narsto savo šeimos istoriją. Kaip supranta, kad tik tiesa, jos suvokimas ir pripažinimas yra kelias į susitaikymą ir sąlyginę ramybę. Net keliose vietose autorė galėjo atsipūsti ir pasakyti, kad, na, štai, čia daugiausia, ką galėjau sužinoti, bet vis tiek ėjo toliau ir “krapštė šašus” – kalbino giminaičius, su kuriais nekalbėta dešimtmečiais, beldėsi į archyvų duris, tyrinėjo nuotraukas ir telefonų knygas – kodėl senelis įstojo į nacių partiją, kodėl fotografavosi su uniforma, už ką nusipirko vairavimo mokyklą, ką veikė tą dieną, kai buvo tyčiojamasi iš miesetlio žydų, ar galėjo būti nusikaltimo dalyvis, o jei ne, tai kodėl nesipriešino, kodėl tylėjo, kodėl nieko nedarė. Kodėl kodėl kodėl. Labai prasminga, skaudi ir kartu šviesi knyga, kurią labai sunku aprašyti. Vis dėlto manau, kad vien gimti epochoje, kuri neverčia tavęs daryti pasirinkimų, kuriuos turėjo daryti tada gyvenę žmonės, yra likimo dovana kiekvienam iš mūsų. Nes iš tikro nė vienas nežinome, kurioje barikadų pusėje atsidurtume ir kokie būtų kiekvieno iš mūsų pasirinkimai, motyvai ir pasiteisinimai. Labai rekomenduoju.

vienaistorija

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Invisible Emmie

emmie

Dar viena grafinė novelė!

Emmie mokykoje yra nematomas žmogus ir pati puikiai tai supranta. Tiesiog taip jau būna – yra populiarieji ir visokie kitokie keistuoliai, kuriuos Emmie sugrupuoja ir dar skaitytojui išvardina. Net aprašo standartinį scenarijų, kas tokiems veikėjams paprastai nutinka knygose. Blogiausia, kad Emmie negali savęs priskirti nė vienai keistuolių grupei, o tada iš viso ne kas, nes neturi savo “rūšies”, kur bent kažkiek jaustumeisi sava.

emmie č

Paraleliai su Emmie kasdienėm negandom pasakojama toj pačioj mokykloj besimokančios Katie, kuri, savaime suprantama, visiška priešingybė mūsų herojei – ir graži, ir populiari, ir sportiška, ir protinga, istorija. Ta paralelė knygoje iš pradžių nelabai aiški, ir jau vienu metu buvau bepradedanti galvoti, kaip autorė išriš dvi istorijas, ir ar neteks vartyti akių dėl standartinės rožinės pudruotos pabaigos, bet, turiu pripažinti, kad pabaiga mane maloniai nustebino.

Toliau spoileris, tai neskaityk.

Katie pasirodė esanti Emmie išgalvota ir nupiešta tobula mergaitė, kuriai viskas sekasi, ir kuri gali eiti savo “keliais”, kai tik Emmie išdrįsta pakelti akis ir apsidairius pamatyti, kad pasaulyje tarp populiarių ir “outcasts” dar ir šiaip visokių neblogų žmonių gyvena, su kuriais visai nieko pasikalbėti. 

 

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

This One Summer

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Gertrūda

gert

Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.

Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.

Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?

Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…

gert1

Prisiminimai apie Atomo imperiją

prisiminimai…ir suprato, kad erdvės ir laiko begalybėje galėjo susidurti Atomo imperija ir Žvaigždžių imperija… Tai nutiko Kinijoje, 20-aisiais metais, per imperatoriaus gimtadienį… Tą dieną kažkas perskrodė kosmosą irsumaišė jo likimo kortas… …neatrenkamai… …sumaišė taip, jog dabar jau nebeįmanoma sužinoti, kokia tvarka turi būti papasakota jo istorija, kad įgautų prasmę…

Perskaičiusi knygą, sugrįžau į pačią pradžią. Vienas iš atvejų, kodėl grįžtu į pačia pradžią būna, kai pradžia būna labai glaudžiai susijusi su knygos pabaiga (būna, gi, kad istorija pradedama pasakoti nuo pabaigos), o kitas atvejis būna, kai nelabai suprantu knygos, tai vėl grįžtu į pradžią ir į bandymą suprasti.

Tai va, grįžusi perskaičiau šiuos žodžius ir supratau, kad nieko ten nereikėjo suprasti, nes šitas sakinys yra visos makalynės ir chaoso paaiškinimas ir išsipirkimas. Nes, garbės žodis, nu ir susukta knygoje viskas. Kad suprasti gal reikėtų kažkokias skyrių scemas braižyti, nu, bet ką žinau, nesu tokia jau fanė, kad daryčiau archiologinius knygos kasinėjimus, kad suprasčiau knygą. Arba gal aš čia komiksus per daug atsipalaidavus skaičiau? Gal reikia labai rimtai susikaupus skaityti? Prisipažinsiu, “Persepolio” tipo laiko tėkmė man patiko labiau, čia labai jau laikotarpiai ir civilizacijos susisukę ir niekas jokių palengvinimo užuominų neduoda. Tai ir perskaičiau, prisipažinsiu, šiaip gerėdamasi iliustracijomis ir knyga (tikrai labai graži ir popierius mielas liesti), bet galų iki galo nesuvesdama. Bet gal ir nėra tų galų ten? Gal veltui čia kankinuosi? Nežinau. Vėl grįžtu prie citatos. Užburtas ratas…

Beje, gal galit pasiūlyti kokius tikrai gerus komiksus? “Gertrūdą” jau užsisakiau ir laukiu.