Robčikas

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Pedras Paramas

Susigundžiau šitą skaityt dėl Gabrieliaus Gracia Marquez, labai įdomu, kas ten jį taip įkvėpė ir užstrigusį kūrybiniam kely išlaisvino. Pasirodo, kad jis buvo užtrigęs šiam pasauly, kuriame tikriausiai nebesutilpo, o Juan Rulfo užrodė slaptas dureles į paralelinį. Ir amžinai būsiu Juanui dėkinga, nes Marquez yra mano numylėtinis, literatūros burtininkas ir magas, kuris labai tiksliai tą magiją sudozuoja. Lygiai tiek, kiek man reikia.

Na, o jo įkvėpėjo magijos man buvo daugoka, eina sau, kaip ten visko tiršta, kaip ten viskas limpa ir visai nebelieka, kuo kvėpuot. Knygoje daug iš vienvaldystės ir galios kylančio žiaurumo, tokia apskritai narkotikų kartelio atmosferos – baimės, nevilties, tamsos. Visko taip prisukta ir apsukta, kad tikrai praradau viltį suvest galus, realiai reiktų iš naujo skaityti, o ir šiaip rekomenduoju perskaity vienu prisėdimu, nes kitaip labai lengva pasimest varduose, tarp gyvų ir mirusių, ir jųjų sąsajų.

Eiti kiaurai sienas

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Death Wins a Goldfish

Imagine if Human Resources told death he must take vacation days – an entire year’s worth of time off. What would Death do with all that free time? Where would he go? What his life would be?

Įsivaizduok, kad Žmogiškųjų išteklių skyrius liepia Mirčiai išnaudoti visas sukauptas atostogas – viso 365 dienas, nes niekada gyvenime neatostogavo. Ką Mirčiai daryti su tiek laisvo laiko, kur eiti, koks bus jos gyvenimas be darbo (kai nieko nereikia nužudyti)?

Autorius labai įdomiai pasirinko atskleisti žmonių, niekaip nesugebančių atsijungti nuo darbo ir pailsėti, patirtį. Jo manymu, Mirtis dirba daugiausiai iš visų, tieisiog nuolatos, naktimis ir be išeiginių – štai tokia netikėta metafora. Ką darboholikai veikia laisvalaikiu? Nuo ko pradėti, gal nuo garderobo (juodos skraistės atnaujinimo), gal nuo Netflixo, o gal nuo atrakcionų parko? Sporto? Tinderio? Kolekcionavimo? Dienos pliaže? Road trip, aplankant Mirties slėnį?

Knygoje labai mažai teksto (va tiek kaip viršuj – bene daugiausia), daug iliustracijų, bet viskas taip išgryninta, atidirbta, su humoru ir su mintim, ir su kontekstu. Makabriškai puiki knyga. Ai, o prie ko čia auksinė žuvelė tai jau teks paskaityt.

Nepakartojamas A.J.Fikrio gyvenimas

Jai labai pasiilgote lengvos ir gražios knygos, kuriai neturite kažkokių ten didelių lieteratūrinių reikalavimų, o tiesiog norite knygos poilsiui, tai imkite “Nepakartojamą A.J.Fikrio gyvenimą”. Man puikiausiai suėjo už Kalėdinę pasaką, kuri gal ne visiems baigiasi gerai, bet galiausiai baigias laimingai – kas gali būti geriau Kalėdinei nuotaikai palaikyti?

Na, o kuriai knygų žiurkei nepatinka skaityti knygą apie knygyną, fainą knygų agentę, nelabai fainą (pradžioje), bet simpatišką ir gerietišką knygyno savininką ir pardavėją, gyvenantį atokioje saloje vos ne pasaulio pakraštyje. Ir jiems ten nutinka nuspėjami ir nelabai dalykai, apie kuriuos autorė kažkaip sugeba visai taip beveik neužknisančiai papasakoti. O kai jau knygos veikėjai skaito ką tik mano perklausytą Kate Atkinson “Case Histories” ir Elizabeth Strout “Olive Kitteridge”, į visus dalykus, prie kurių šiaip prikibtum kaip žiurkė, numoji ranka – ai, gi čia pasaka, toks savotiškas, knygų “Love, Actually”, kur gali šimtą kartų žiūrėti, nes nu faina, gražu, paprasta ir gera žiūrėt.

Su šventėm, tikiuosi gavot daug gerų knygų dovanų.

Through the Woods

Kai skaičiau šituos grafinius, ką žinau, gal short stories – iškilo prisiminimai, kaip būdami vaikais vėlais vakarais iš neturėjimo ką veikti baliuose (telikas tais laikais nieko įmanomo žiūrėt nerodydavo), gasdindavome vieni kitus siaubo istorijomis, na, maždaug iš serijos “juodoji ranka”, kuri ką nors persekioja ir nori dėl neaiškių priežasčių pasmaugti. Tokios juodosios rankos istorijos dažniausiai niekaip nesibaigdavo, bent neatsimenu, kad be gasdinimo būtų padariusios daugiau žalos, svarbiausia būdavo įtampa ir baimė.

Tai panašiai ir šioje knygoje. Visai nėra būtina iki galo suprasti vieno ar kito baisumo, kuris gresia nutikti, ne visada pasiseka suprasti, kas ten prie ko ir kaip ten suveikė autorės fantazija, svarbiausias – siaubo elementas, kažkas labai baisaus, kas gresia veikėjui, na pavyzdžiui, kaip ir žemiau esančioje iliustracijoje iš istorijos su aliuzija į Raudonkepuraitę – nesidžiauk per daug, anokia čia sėkmė saugiai nukeliauti vieną kartą – vilkui irgi tereikia vieno sėkmingo karto tave pagauti. Arba – neik į mišką, nesakysim, kodėl, ir t.t.

Tai va, patys skaitykit, bet vaikams neduokit – nemiegos naktim.

Flight From the USSR

Knyga apie lėktuvo užgrobimą Sakartvele 1983 m., įkvėptą sėkmingo lietuvių tėvo ir sūnaus Brazinskų lėktuvo užgrobimo 1970 metais (beje, Brazinskų pavardė knygoje nurodyta neteisingai – Brazauskai). Knygą paskolino kolega, pati vargu, ar būčiau tokios ieškojusi, šiaip buvo smalsu daugiau sužinoti apie istoriją, apie kurią kolega užsiminė.

Šiaip literatūrinė knygos vertė daugiau nei abejotina. Nors ir verstinė (vertimas irgi toks mokyklinis), labai jaučias, kad rašyta vakarų skaitytojui, daug aiškinimų, apie sovietinę sistemą, kartvelų tradicijas ir kitus dalykus, kurie mums (vis dar, bet gal jau nebe visiems ir ačiū dievui) savaime suprantami. Patogiau būtų tiesiog paskaityti šia tema straipsnį, nei kentėti lyrinius nukrypimus apie tyrą meilę. Kadangi nemanau, kad čia kas skaitys labai, tai paspoilinsiu.

Pabėgti iš šalies nusprendžia septyni jaunuoliai, kilę iš išsilavinusių gan pasiturinčių šeimų, kas buvo didžiulis šokas sovietų valdžiai ir tikriausiai nulėmė žiaurias bausmes bėgusiems (kad kiti nebandytų). Planas nepavyksta, nes vietoj mažo vietinio lėktuvėlio, pabėgeliams netikėtai tenka lipt į didesnį lėktuvą, o ten jau ir KGB agentai, ir daugiau personalo, ir t.t. Lėktuvas vietoj Turkijos nukreipiamas atgal į Tbilisį, į kurį tuo pačiu metu iš Maskvos pasiunčiamas Alfa desantas. O paskui seka žudynės – lėktuvas kiaurai išilgai sušaudomas, bereikalingos ir niekuo dėtos aukos. Ir kieno kaltė?

Apie aukas daug diskutuota prieš ryžtantis bėgti, vis tikinant, kad tų aukų nebus, bet kažkodėl grupelė, pamačius, kad pakeistas lėktuvas ir kad visas planas keičiasi, nesustoja, nenukelia pabėgimo. Daug klausimų visokių kyla, žodžiu, nelabai geras jausmas perskaičius.

Tokia tad istorija. Jei ir skaitysit, užteks Wikipedijos straipsnio.