Nėr ką ir rašyti – puiki knyga.
Mergaitė su šautuvu
Category: Leidyklos dovana
Begalinė naktis
Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?
“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”
Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?
Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.
______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”
Kirminas
Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.
_________________
Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”
Kaulų kelias
Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.
_________________________
Už knygą dėkoju Balto.
Seksas ir melas
Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”
Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.
_________________________
Už knygą dėkoju Knygauk.
Mirtingieji
Labai graži knyga, tikrai patiks gamtos ir mokslo mylėtojams, nes ji apie gamtos ir mokslo kismą. Vietomis skaitant man apskritai atrodė kaip negrožinė, labiau dokumentinė, publicistinė, nes nerasit ten nei dialogų, nei literatūrinių vingrybių, kalba labai taupi ir paprasta, norisi sakyti, suomiškai nedaugiažodžiaujanti.
Iida Turpeinen su didele meile pasakoja apie dėl žmogaus godumo, neatsakingumo ir nesupratingumo (nes buvo manoma, kad žmogus negali išnaikinti dievo kūrinio) išnykusius gyvūnus ir paukščius. Ji tarsi įsikūnija į tam tikrų laikmečių (nuo 1741 metų iki šių dienų) gamtos mylėtojus – visiškai, kartais net fanatiškai, mokslui atsidavusius žmones, kurie rinko, rūšiavo, fomavo kolekcijas, rinko pavadinimus, o dažnai ir liūdnai stebėdavo savo gentainių barbariškumą, lengvai sumedžiojamų rūšių nykimą, paveikdavusį visą ekosistemą. Knygoje daug įdomių faktų ne tik apie gyvūnus, bet ir su jų populiacija susijusių istorijų. Pvz., ar įsivaizdavote, kad tuo metu, kai Rusija pardavė Aliaską JAV, jos gyvūnija, turinti vertingą kailį, buvo taip “numedžiota,” kad Alaska buvo laikoma praktiškai beverte kolonija (tuo metu apie kiti aspektai nebuvo tokie aktualūs ir net nebuvo suvokiami taip, kaip dabar).
Neskubri, įdomi istorija, perskaičius tikrai liks atminty. Ir kaip sakiau, labai rekomenduoju gamtos mylėtojams.
______________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.
Tas juokias, kas dantis turi
Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.
Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.
Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”
Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.
Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.
Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.
__________________________
Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.
Mokytojo išpažintis
Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.
Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.
Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.
Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.
O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…
________________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
Tu kažką turi
Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.
Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).
Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.
Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”
_________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”
Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą
Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.
Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.
Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.
Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.
Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.
Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.
______________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”
Zuikių bažnyčia
Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.
Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.
Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.
Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.
___________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.
Daiktai, kurių neišmečiau
Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.
“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.
Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…
___________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.
Sala
Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.
Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.
Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.
Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.
____________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.
Akmenyno užrašai
Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.
Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.
___________________________
Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.
Lieka tik oras
Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.
Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.
Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.
Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.
Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.
_______________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
knyguziurkes.com 