Kas iš čia matyt

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Namai ir likimai

Nėra čia ką daugiažodžiauti – puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną – kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau atrodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek – labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Begalinė naktis

Bet kuri motina, nežinanti, kur yra jos vaikas, įkrenta į begalinę naktį. Nesibaigiančią, bemiegę ir varginančią. Kur ieškoti, kur eiti? Vien tik klaikas. Nežinojimo siaubą, kai nežinai, kur yra tavo diabetu sergantis vaikas, suprasti tikriausiai tegali tokį vaiką turinti mama. Ar pavalgė, ar negėrė, jei gėrė, tai kiek, gal guli kur nors komoj ir niekas nesupranta, kad reikia duoti cukraus. Nesibaigiančios maištaujančios paauglės gaudynės, kurioms pajungtos visos draugės, seserys, broliai, giminaičiai. Sustingęs visos šeimos gyvenimas, nuolat damoklo kardu grasinantis klausimas – ar nepabėgs, ar grįš, ar gyva? Begalinis rūpestis išvirsta į begalinę kontrolę, kuri išsviedžia motiną ir dukrą į skirtingus nesusikalbančius pasaulius. Kuriuo keliu sugrįžt? Ar įmanoma?

“Kartais ryju katastrofų serialus, mielai apie ligoninę, juose randu ramybę, nes ten ne mano chaosas, ne mano vaikas serga, ne man reikia ko nors imtis.”

Perskaičius knygą lieka nuolatinio ėjimo įspūdis, nes, atrodo, tik taip įmanoma neišprotėti. O kartu skaičiau ir galvojau apie mamas Lietuvoje, žinau pavyzdžių artimoje aplinkoje, kur vaikai ypatingai nestabilioje psichologinėje būklėje, ir nėra būrio socialinių darbuotojų, nėra galimybės pervargus draskytis ir rėkti, kad vienokie ar kitokie laikino apgyvendinimo namai netinkami. Jų apskritai nėra. Viskas laikosi ant mamos, kuri pati pakibus virš beprotybės. Kokio tamsumo ir ilgumo jos naktis?

Ši knyga apie labai tikrą, nenupudruotą motinystę. Tamsiąją Mėnulio pusę. Meilę, išvirstančią į persekiojimą, apie būtinybę atsitraukti, paliesti, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti. Taip pat apie gelbėjantį kaimą, kuris padeda auginti vaikus, ir kurio vis mažiau.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera.”

Kirminas

Niekaip nesugalvoju, kokia čia ta mano nuomonė apie knygą. Skaityti buvo visai smagu, nors nelabai man sekėsi galvoj jungti knygos gabaliukus ir šokinėjimą laike. Atsimenu ir to jausmo buvo, o dabar jau įdomu, bet gabaliukas baigės ir lieki be gilesnės istorijos. Bet tikrai buvo keletas vietų, kur tikrai užkabino, užgniaužė kvapą, buvo baisoka, buvo ir juokinga. Na, bet ir kirminas šokinėja iš galvos į galvą, galiausiai praėjus kiek laiko tik jis vienintelis mano galvoje užsiliko. Nesusijusios istorijos išsibarsto ir mėnesiui praėjus jų nebeatsimenu, nebent tik keletą labiausiai įstrigusių personažų. Na, ir viršelis dar hipnotizuojančiai patrauklus, nors uodegėlė ir šlykštukė.

_________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”

Kaulų kelias

Poilsinis detektyvas. Patiko, kad turi archeologijos liniją ir vietomis visai gerą siaubo atmosferą. Beje, ir gamtinė vietovė tokia įdomi – per potvynius ten pelkes užlieja jūra ir tuo metu ten labai pavojinga. Vienintelis priekaištas autorei – one night stand – ar tikrai reikėjo? Nu, nu kaaam? Rekomenduoju pasikonsultuoti su Sally Rigby, kuri savo detektyvuose puikiausiai išsiverčia be meilių. Bet šiaip, visai gerai skaitėsi, nors ir turiu problemu patikėti pabaiga. Bet, oh well, kadangi pramoginis, tai apsimesiu, kad ok.

_________________________

Už knygą dėkoju Balto.

Seksas ir melas

Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”

Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.

_________________________

Už knygą dėkoju Knygauk.

Mirtingieji

Labai graži knyga, tikrai patiks gamtos ir mokslo mylėtojams, nes ji apie gamtos ir mokslo kismą. Vietomis skaitant man apskritai atrodė kaip negrožinė, labiau dokumentinė, publicistinė, nes nerasit ten nei dialogų, nei literatūrinių vingrybių, kalba labai taupi ir paprasta, norisi sakyti, suomiškai nedaugiažodžiaujanti.

Iida Turpeinen su didele meile pasakoja apie dėl žmogaus godumo, neatsakingumo ir nesupratingumo (nes buvo manoma, kad žmogus negali išnaikinti dievo kūrinio) išnykusius gyvūnus ir paukščius. Ji tarsi įsikūnija į tam tikrų laikmečių (nuo 1741 metų iki šių dienų) gamtos mylėtojus – visiškai, kartais net fanatiškai, mokslui atsidavusius žmones, kurie rinko, rūšiavo, fomavo kolekcijas, rinko pavadinimus, o dažnai ir liūdnai stebėdavo savo gentainių barbariškumą, lengvai sumedžiojamų rūšių nykimą, paveikdavusį visą ekosistemą. Knygoje daug įdomių faktų ne tik apie gyvūnus, bet ir su jų populiacija susijusių istorijų. Pvz., ar įsivaizdavote, kad tuo metu, kai Rusija pardavė Aliaską JAV, jos gyvūnija, turinti vertingą kailį, buvo taip “numedžiota,” kad Alaska buvo laikoma praktiškai beverte kolonija (tuo metu apie kiti aspektai nebuvo tokie aktualūs ir net nebuvo suvokiami taip, kaip dabar).

Neskubri, įdomi istorija, perskaičius tikrai liks atminty. Ir kaip sakiau, labai rekomenduoju gamtos mylėtojams.

______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Tas juokias, kas dantis turi

Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.

Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.

Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”

Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.

Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.

Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.

__________________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.

Mokytojo išpažintis

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Tu kažką turi

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”

Zuikių bažnyčia

Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.

Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.

Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.

Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.

___________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.

Daiktai, kurių neišmečiau

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.