Category: Bibliotekos

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas

~ kzL ~ Leave a comment

Botkinas parašė humoristinį romaną, sumaniai įvilkdamas jį į memuarų žanrą. Pagrindinis veikėjas yra pabrėžtinai idiotiškas ir pompastiškas paties autoriaus portretas, ir jis nė akimirką nenustoja mus juokinti. Tyčiojasi iš savęs kiekviename puslapyje, juokelių dozė neįmanomai didelė, dažnai po kandžią repliką vos ne kiekvienoje pastraipoje, ir visos jos kerta, žnybia tam fikciniam autoriaus Aš. Šis personažas yra ir neabejotinai išliks kaip spalvingiausias komiška figūra lieteratūros istorijoje…

Žinoma, ne aš šias vingrybes surašiau. Čia – citata iš knygos. Recencijos ištrauka apie knygos personažo parašytą knygą, kuri ir yra skaitytojo skaitytoma knyga. Žodžiu, skaitytojas skaito knygą, kuri knygoje rašoma – kol neperskaitei, tol neparašyta. Tai kažkaip gaunas, kad skaitytojas skaitydamas tarsi kuria pačią knygą ir šiaip pamažiukais leidžiasi autoriaus įviliojamas į literatūrinį žaidimą, kuriame laksto E.A.Poe juodos katės, veikėjai sielas parduoda Mefistofeliui ir kitaip veliasi į literatūrines peripetijas. Apie pagrindinio veikėjo Humberto Botkino literatūrinę aroganticiją, susireikšminimą ir kitus idiotizmus – atskira istorija (ir aliuzija į literatūrinį snobizmą). Bet svarbiausia, kaip mikliai autorius skaitytoją pavedžioja už nosies – vienas malonumas pasijausti taip suvedžiotai, ypač, kai jau pradedi galvoti, kokias banalybes čia skaitai ir kaip visa tai baigsis.

O baigsis tai gerai – išsišiepus nuo ausies iki ausies (na, nebent esate per daug rimtas (aka susireikšminęs)). Net pirmas knygos sakinys apie humorą: “Yra manančių, kad Ezra Slefas neturi humoro jausmo. Tai visiška netiesa.” Humoras yra šios knygos raktas. O ši citata – Humberto Botkino gyvenimo suvestinė į du sakinius:

“Mano dainelė buvo sudainuota. Liūdna dainelė, ir labai liūdnai sudainuota.”

Visiems, norintiems (-čioms) patirti literatūrinį nuotykį. Bonus’as knygos pabaigoje – knygos, įtakojusios knygą. Į “perskaityti” sąrašą.

Mirę irgi šoka

~ kzL ~ Leave a comment

Gal aš pagaliau radau būdą skaityti noveles? Nepriklausomai nuo knygos storio – šioji galėtų būt vos vienam pavakarojimui – tiesiog neskaityt daug, geriausia – vieną per dieną. Niekas gi neveja ir ne lenktynės. Taigi ir “Mirę irgi šoka” skaičiau lėtai, į tarpus tarp knygų, po kelis ar vos vieną. Tam gal ir kita priežastis buvo – riebios tos novelės tamsos ir nejaukos, net prisiminiau, kad reikia pagaliau kažkaip grįžt prie Lovecrafto, kuris rymo knygų bokšte po poros perskaitytų apsakymų, nes man to poros ir užteko, iki šiol pasivaidena apsakymų vaizdeliai, kad net baisu paskui naktį koją iš lovos iškišt.

Novelių nejauka tikrai jaukiai neapgaubia, labiau gal rodo pirštu ten, kur nelabai noris žiūrėti, gal kažkiek nesmagu, ar net gėda, dar baisu, gresia, maždaug kaip nejauku žiūrėt naktį į mišką ar į juodą vandenį. Panašiai jaučiausi skaitydama Linos Buividavičiūtės “Tamsiuosius amžius”. Bet jei nesmagu žiūrėt, nereiškia, kad neegzistuoja. Labiausiai man novelėse kliuvo pabaigos. Kartais kaip kirviu -paukšt. Žinau, kad su novelėm dažnai taip daro, bet vis tiek erzina. Ypač, kai tekstas labai patinka, o paskui pabaiga tokia užknisanti, alia paslaptinga, atvira, bet man visada atrodo, kad autorius pats nebežino kaip baigt. Tai biškį paerzino, bet vidutiniškai, tikriausiai daraus labai atlaidi.

Bet šiaip man patiko visi tie keisti, friekiški personažai. Jei nepasiruošę į tokius žiūrėt plačiai atmerktom akim, tai geriau eikit pro šalį, kad nereiktų be reikalo piktintis.

Utzas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors buvau knygos pristatyme Pavilijone ir maždaug žinojau siužetą, nelabai įsivaizdavau, koks bus knygos stilius, labiau buvau nusiteikus kažkam labai niūraus ir sunkiai skaitomo, o buvo visiškai atvirkščiai – labai smagiai susiskaitė. Labai sužavėjo, kaip autorius tokios mažos apimties tekste tiek visko sutalpino, atrodo, nupasakojo šimtą istorijų, o paskui dar skaitytoą paliko su milijonu klausimų iškeltų paskutiniuose knygos puslapiuose. Skaitai sau knygą, ir įsivaizduoji, kaip čia supranti Utzą, pagrindinį veikėją, atsipalaiduoji, savotiškai užjauti jį, nerandantį vietos, nesugebančio palikti Prahos, puikiai suprantančio, kokia vieniša būtų emigracija. Gal ir kiek keistos atrodo jo kelionės į Vakarus, aistra porcelianinėm figūrėlėm (kurios man šiaip tai visai nepatinka) dar keistesnė, o pabaigoj supranti, kad arba autorius, arba Utzas, arba abu tiesiog tave žavingai apsuko. Rekomenduoju nepraeiti pro šią knygą, bus kokios dienos malonumas.

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

~ kzL ~ Leave a comment
Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Tobulų žmonių istorijos

~ kzL ~ Leave a comment
59694444. sx318

Apie novelių ar apsakymų knygą visada sunku rašyti, nes turi kažkaip ten sumarizuoti, apibendrinti ir iš to parašyti kažką protingo, o visa šita daryti tingisi, užtenka darbe ištisai grumuliuoju, bendrinu ir sumarizuoju. O man, žinia, norisi skaityti ir mėgautis, o ne darbuotis. Tai aš labai trumpai – “Tobulų žmonių istorijos” man labai patiko ir skaitydama džiaugiausi, kad va, jau antrą lietuvių autorės novelių knygą skaitau (po Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnų”) ir patinka. Tiesa, “Kūnai” man apskritai labai labai patiko, net daviau 5 žvaigždutes ir net iki šio atsimenu, kodėl (todėl, kad su aiškiom ir į temą pabaigom).

Iš šios knygos man liko kai kurių novelių atmosfera, nuotaika ir vaizdai, kurie vis pas mane sugrįžta. Kadangi esu magiškojo realizmo mylėtoja, tai patiko ir pasivaikčiojimai tarp paralelinių realybių, ir grožio mainai į įkvėpimą. O šiaip svarbiausia, kad buvo įdomu, smalsu ir puikiausiai susiskaitė. Todėl rekomenduoju nepraeit pro šalį, o aš tikiuosi atsidurti knygos pristatyme atkeliaujančioje Knygų mygėje (2022).

__________________________________________

Knygą skolinausi iš Naujamiesčio bibliotekos, pagaliau išmokau užsisakyt internetu (čia ačiū Giedrei M.)

Liv Marija

~ kzL ~ Leave a comment

Su “Liv Marija” tai tokie reikalai – iš pradžių net nesiruošiau skaityt (nusprendžiau pagal viršelį ir erzinančią paantraštę), bet užtikau bibliotekoje, pamačiau kad plonytė, perskaičiau ir, nepaisant visokių “kaip gražu” ir “kas čia per nesąmonė”), visai ji man patiko. Labiausiai patiko ir romatiškai užliūliavo pirmoji knygos dalis – tokia romantiška šeima – į salą užklydęs milžinas norvegas veda vietinę merginą, jie lieka saloje, gimsta duktė, kurią jie apgaubia didele meile, suteikia didelę laisvę, įmanoma tik tokioje saloje. O paskui kažkoks prašalietis atvykėlis, niekšas!, ima ir sujaukia šią idilę, Liv Marijos mama iš fėjos pavirsta ragana ir iššiunčia dukrą į bokštą – Berlyną.

Čia Liv Marija patiria savo didelę meilę, kuri įsirėš vos ne kūne. Pats paauglystės meilės romanas mane įtikino, bet čia jau būsim apie knygos vidurį ir iš dramos persikelsim į melodramą, kuri vis tiek smagiai susiskaitė, na, tik tiek, kad nelabai įtikinamai, bet kaip melodramai galim atleist. Labiausiai mano “mama cenzūros” nepraėjo knygos pabaiga, kad ir kaip visaip stengiausi save įtikinti, kad Liv Marija yra laisva dūšia ir nesutverta būt uždaryta ar susidorot su senos meilės prisiminimais-neprisiminimais (na, sakau, kad įsirėžę iki kaulo).

Tad perskaičius liko visai geras jausmas, gavau daugiau nei tikėjaus, bet va, per daug gilintis ir narstyt charakterių kažkaip nesinori, nes pradedi labai kabinėtis. Tai ir paliksiu geriau šią knygą laisvai plūduriuot prisiminimuose, kaip lengvą, gražią vasaros skaitinį.

Lota

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama šią knygą jau mačiau, kaip maniškiai skaitydami kniaukia, kad ir vėl knyga apie našlaičius. Na, taip, tikrai knyga apie našlaitę Lotą. Jos mama visai neseniai mirus, tad Lota vis dar labai intensyviai išgyvena gedulą ir, man atrodo, kad autorei tikrai pavyko neįkyriai ir tikroviškai aprašyti mergaitės išgyvenimus.

Taip pat patiko, kad autorė pasirinko netobulą (akylai visuomenės akiai) mamą ir taip suteikė knygai dar vieną posluoksnį – mama yra mama, kokia ji bebūtų. Taip pat labai pritiko Lotos susirašinėjimas su tėčiu sms’ais – kažkaip natūraliai įsipiešė ir leido pajusti tą maskuojančio “viskas gerai” apgaulingumą. Tai kaip ir viskas ok, bet vis galvoju, kaip prie šios knygos privilioti jaunąjį skaitytoją, kuriam knyga adresuota?

________________________

Knyga skolinta iš Girulių bibliotekos

Maldos pagrobtosioms

~ kzL ~ 2 Comments

Visai neturėjau jokių lūkesčių knygai, o ji mane tiesiog prikaustė. Tik šiandien baigiau, o vis dar ją gromuliuoju ir bandau sugalvot, kaip čia parašyti, kodėl man taip patiko. Net negaliu pradėt skaityt kitos knygos.

Pirmiausia, man ši knyga labai vaizdiškai susidėliojo, kaip filmas. Greičiausiai tie mano vaizdai yra nelabai teisingi, nes Meksikoje nesu buvusi, bet čia tikriausiai ir yra autorės talentas taip parašyti, kad jauti besilydančio asfalto karštį ir jauti, kaip prie jo limpa plastmasinės šliurės ar kaip vėjyje plevėsuoja džiūstančios mažos mergaitės suknelės, kaip drėgme ir šalčiu dvelkia kalėjimo betonas.

Tas karščiu alsuojantis asfaltas – kalno bendruomenę perskyręs naujas greitkelis, nuo kurio, pasak kaimo gyventojų ir prasidėjo visos bėdos – vaikai nebegali be pavojaus gyvybei nueiti pas motiną, o blogiausia, kad tuo keliu visi kalno vyrai išvažiuoja į valstijas dirbti. Taip kalno bendruomenėje gyventi lieka tik moterys ir mergaitės, kurių didžiausias prakeiksmas yra būti gražia ir patraukti nakrobaronų dėmesį.

Nepaisant nesančių vyrų, kalno gyvenvietėje verda meksikietiškojo serialo aistros – dėl praeities, dabarties ir net ateities, kuri dažniausiai visai ne tokia, kaip buvo pranašauta. Vienintelis langas į pasaulį ir į išsilavinimą – televizorius. O šiaip aplink vien neviltis ir beprasmybė – korumpuota policijos niekas net radęs lavoną nekviečia, aguonų laukams naikinti skirtus chemikalus ta pati policija išpila tiesiai žmonėms ant galvų, žmonės dingsta, vyrai negrįžta, o mergaites tiesiog išsiveža. Vienintelė išeitis – neišeitis – brautis į šiaurę, kur, jei pasiseks, pasienio patruliai tiesiog nušaus tave į nugarą (čia, pasirodo, mažiausia blogybė).

Tačiau tarp brutalios aplinkos ir ne mažiau brutalios kalbos manieros, už šiurkščių žodžių, aistringų išdavysčių ir girtuoklysčių, tarp teksto eilučių sruvena tokia visiškai tyra ir bekompromisė meilė – motinos dukrai, dukros motinai, netikros sesers savo seseriai, moters – savo dukros seseriai, draugei, kalėjimo “kompanjonei”. Ir visas tas spalvingas mirguliuojantis pasaulis autorės pasakomas visiškai paprastais, neįmantriais žodžiais ir sakiniais, nepasakymais, tarsi žvilgsnio nukreipimu ar galvos linktelėjimu – žiū, tenai.

Visiškai nesaldus, pavojingas, žinant Meksikos situaciją ir bandymą kovoti su karteliais, ir beviltiškas pasaulis. Ir kartu kažkaip vis tiek – viltingas, nors ne, vis tiek beviltiškas. O gal?

_______________________

Knyga iš nuostabiosios Girulių bibliotekos. Daug konteksto knygai turėjau iš kontraversiškojo Jeanine Cummins “Amerikos purvo“

Pušų salos

~ kzL ~ Leave a comment

Įdomiai prasidėjęs romanas (pagrindinis veikėjas susapnuoja žmonos neištikimybę, pasiima pasą ir oro uoste sėda į pirmą pasitaikiusį toli skrendantį lėktuvą – taip atsiduria Japonijoje), vėliau kažkaip nublanksta ir pavirsta į kažkokią pretenzingą,(visokių ten rytų ir vakarų bendrumų ir skirtumų paiešką), bet nuobodoką istoriją, kurią pabaigiau skaityt labiausiai tik dėl to, kad knyga nestora, na, ir šiaip, kad dažniausiai skaitau iki galo.

Negaliu sakyt, kad skaityt visai neverta, nes vietomis, ypač pradžioje buvo įdomu susidurti su tokiu fenomenu kaip japonų savižudžiai ir būdai, kaip tai galima padaryti – kokioj aplinkoj (gražioj, bjaurioj), kokiam miškelį (klaidžiam ar vaiduokliškam) ir t.t., bet galiausiai ir tai pabosta. Tai užskaitau šią knygą, kaip tokią herojaus vidinę perkrovą alia retreat’ą, kai biški kasdienybė-beprasmybė užknisa ir reikia kažkaip atsiknist atgal (arba ne), pakeliui bandant išgelbėt pasaulį (nebūtinai sėkmingai).

Gal patiktų kokiem japoniškų dalykų mėgėjams tokia knyga, nžn. Manęs labai nesužavėjo. O pabaga knygos visai patiko. Netikėta ir net, sakyčiau, žaisminga. Bent ayperka, kad skaičiau iki galo.

Ponia Bovari

~ kzL ~ Leave a comment

Skolos klasikai

Kai bibliotekoje pasiėmiau “Ponią Bovari” – nesitikėjau, kad bus tokio storio. Na, bet kadangi buvo tam tikras knygų klubo deadline, tai negalėjau ilgai atidėlioti. Jaučias, kad knyga parašyta tada, kai žmonės tikriausiai labai džiaugės, kad knyga labai stora ir ilgam užteks. Šiuolaikinė knygų žiurkė mielai būtų iškarpius gabalus.

Šiaip, žinoma, stebina, kaip knyga vis dar pakankamai aktuali ir apibrėžia tam tikrą žmogaus tipažą – visko noriu, ko neturiu, net nesitveriu kailyje. Nerami siela, niekaip neprisitaikanti prie visai neblogos savo realybės. Čia pritaikau formulę laimė= lūkesčiai-realybė. Na, bet kad mūsų ponia, net savo lūkesčiuose nelabai gaudos, tai tikriausiai nelabai ir formulė jai veikia.

Kas labiausiai sujaudino skaitant knygą – turint omeny, kada ji parašyta (pirmą kartą išleista 1856 m.) ir kad parašyta vyro – kaip jis taikliai sugebėjo išjausti moterišką pasaulį, dvasinius ir kūniškus moterų jausmus (ypač įstrigo vieta, kai ponios Bovari vyras bučiuoja jos ranką, ir kaip jai net bjauru nuo to, nemeilė tokia sklinda). Bet tai ir tiek. Paskui jau ponia su savo nusisvajojimais erzina, tad nusiteikę pildyti klasikos spragas, būkite tam pasiruošę. O aš sau užsidedu klasikinį pliusą.

Sugrąžintoji

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sugrąžintoji knyga“

Patiko man šita knyga. Taip jau gavos, kad skaičiau, galima sakyti, su Ferrante knygų nuotaikom ir aplinkos įsivaizdavimu, man pasirodė, kad labai į temą.

Paauglė mergaitė, augusi pasiturinčioje šeimoje, staiga yra grąžinama savo tikriesiems biologiniams tėvams. Aplinkybės jai per daug neaiškinamos, tad mergaitė įsivaizduoja, kad ją auginusi ir mylėjusi moteris labai serga, tad negali ja pasirūpinti, tikisi, kad viskas kada nors grįš į savo vėžes. Tuo tarpu suaugusieji privengia ką nors paaiškinti, nuo nežinios tvyro tokia įtempta atmosfera, nes jauti, kad labai jau daug nutylima, tiesiog nesakoma.

Man visada patinka per daug netauškiantys tekstai. Su patylėjimais ir nutylėjimais, pažiūrėjimais ir nežiūrėjimais. Visa mergaitės grąžinimo istorija, žinoma, turi priežastis – kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Viskas autorės gražiai sudėliojama ir atskleidžiama. Išlaikoma įtampa ir nuotaika. Labiausiai žvilgsnis užstringa ties mintimi – kiek žmonės sau leidžia žaisti kitų žmonių gyvenimais, kaip reikia atsargiai norėti, nes didelių troškimų išsipildymas nebūtinai atneša laimę ir pilnatvę. Knyga yra pavyzdys senolių išminties apie du galus turinčią lazdą.

Visiems, kas mėgsta subtiliai, jautriai ir gerai parašytus tekstus.