Gaono kodas

Jau seniai šitas pradėtas įrašas man bado akis, tai reikia galiausiai atsikratyti. Žodžiu, viskas prasidėjo maždaug nuo Knygų mugės, kur pamačiau, kad knygos pristatymo pokalbį moderuoja (jei neklystu ir ant knygos viršelio komentuoja) Rimvydas Valatka, tai kažkaip nu pagalvojau, bus kažkoks kokybės rodiklis ar panašiai, gal bent diskusija bus įdomi, nes tema įdomi. O šventas mano naivume!

Knygos pristatymas buvo visiškas pravalas, kur man reikėjo sėdėti ir išgyventi svetimą gėdą ir net nebuvo kaip pabėgt. Žodžiu, pritatyme dalyvavo dar toks vienas ponas, kuris, kaip vėliau sužinojau, veda LRT laidą “Daiktų istorijos” (nevargsiu googlindama, kas ten toks). Tai šis ponas, pasigardžiuodamasis ėmė pasakoti, kaip jis knygą perskaitė dar prieš kvietimą į pristatymą. Ne šiaip sau perskaitė, bet pasiskolino  iš knygyno (!!! nuo kada knygynas virto biblioteka?), kur esą jam kaip žvaigždei (pats įsivardino, kaip žinomumo privalumą) knygą paskolino knygyno pardavėja – greitam perskaitymui. Sėdžiu ir negaliu patikėt, kad jis čia su džiaugsmu pasakoja, kad apvogė jį į knygos pristatymą pakvietusį autorių ir dar net nesupranta, kad tai padarė! Na, kaip ir pridera, pristatymo metu knygą visaip išgyrė visi, o aš išėjau kaip įmynus į š…, vis galvodama, ar man čia vienai taip.

Vieną naktį nesisekė užmigt, tai brausindama Milžine sugalvojau, kad reik gal susipažint su tuo kodu, nereikės fizinės knygos ieškot, tuo labiau, kad tokie jausmai nekokie, pirkt tikrai nepirksiu. Iš karto pasakysiu, kad knygos neperskaičiau, nes man tiesiog neatlaikė nervai. Negalėjau patikėt, kad skaitau tokį pliurpalą. Net nesakau, kad ten tralialiuška, nes tralialiuška bent jau makes sense. Tas pagrindinis veikėjas kažkoks idiotas ir šiaip kiborgas gal bejausmis. Aš nenoriu net diskutuot apie to personažo banalius dialogus ir visišką tūpumą (galit goodreds pasisakityt). Net nebesinorėjo sužinot kažkokių įdomių dalykų (kuriuos autorius gyrėsi atradęs – oh well), susijusių su žydais – alia rinkt tuos faktus iš nesąmonių kratinio. Ačiū – ne.

Knygos skaitymo istorijos pabaiga – su viena blogere pasitikslinau, kaip viskas /baigės, maždaug pasitvirtinau, kad neverta buvo skaityt. Nes, kai jau knygos pradžioje pagrindinis veikėjas pademonstruoja savo super intelektą, tai daugiau ir nebesinori. Įsivaizdavimui – šaunusis herojus sutinka gražią merginą ir galvoji, nu, tikriausiai už trijų puslapių jis su ja permiegos. Taip ir atsitinka be jokių ten didelių pasilaužymų. Ir tūpam veikėjui, bėgančiam nuo neaiškių persekiotojų net abejonės debesėlis nepraslenka, iš kur čia tokia paslaugi didžiakrūtė meiliai besišypsanti gražuolė su jo pasu rankose atsirado (matyt, autorius konsultavosi su specialiosiomis tarnybomis, kaip durnelius galima paprastuoju būdu papais užhipnotizuoti).

Žiauriai paslaptingas trileris, sukaltas iš visų įmanomų šalbonų. Saugokitės. 

 

Great digital expectations

Rugsėjo mėnesio The Economist rašo apie knygų verslą. Apie ką straipsnis galima suprasti jau vien užmetus akį į iliustraciją:

Iš The Economist

Pagrindinė straipsnio mintis – taip taip, elektroninės knygos. Viskas prasideda nuo to, kad net IKEA, apie kurios knygų lentynas mums jau pasakojo Giedrė, kitą mėnesį pristatys naują savo žymiųjų BILLY lentynų versiją, kuri bus labiau pritaikyta viskam kitam, ką žmonės sugalvos jose pasidėti, ne tik knygoms. Straipsnyje analiuojami įvairūs e-book aspektai: blogieji – tokie kaip piratavimas, gerieji – tokie, kaip naujo gyvenimo suteikimas senoms knygoms, visokiu romance romaniuku ir kriminalinių knygų atgimimas – nebereikia slėptis, kad jas skaitai, juk niekas nemato, kas tavo Kindle. Įdomiausia, kad Pad’ai neužgrobė knygų rinkos, didelė dalis Pad’ų turėtojų galvoja įsigyti būtent specialią skaityklę. Aš tikrai pritariu, nes padai tikrai nėra patogiausias daiktas e knygos skaitymui būtent dėl ekrano blizgumo. Bet gal patylėsiu, nes pati neseniai pradėjau skaityti Jane Austen savo telefono Kindle! Ir Giedre, kas mane labiausiai nustebino – man ta Jane Austen visai patinka!

Žodžiu, visa kita galima pasiskaityti straipsnyje, o kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad nesvarbu kaip, svarbiausia – kad žmonės skaitytų. Ir dar – po Kindle skaitymo man taip malonu į rankas paimti tikrą knygą – svarbu tik, kad ji būtų knyga, o ne plyta. 🙂 Gero skaitymo. Dar pasmalsausiu, kas ką šiuo metu skaitote?

KŽL

Annabel

 

Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.

Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛

Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.

Nelabai geras viršelis

Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.

Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.

 

Kathleen Winter

 

 

Oro uostų knygos

Esu pasimetus laiko juostose, todėl nežinau kada, vakar ar užvakar, beveik visą parą prabuvau oro uoste/lėktuve. Apie oro uostų malonumus jau pasakojau čia. Šį kartą mano oro uostų jausmai buvo truputėlį kitokie. O kitokius jausmus labiausiai įtakojo Kindle. Dėl ko? Dėl to, kad garantuotai būčiau nusipirkus mažiausiai vieną knygą, o kelionėj atgalios, kai jau niekas nebepasvers tavo oro uosto pirkinių, tikriausiai dar gerą krūvelę, o dabar tik pastovėjau, paglostinėjau viršelius ir truputi pafotkinau, kad galėčiau parašyti knygų žiurkėms. Na, ir visas knygas, kurias noriu perskaityti taip pat nusifotkinau, tiesiog, kad žinočiau, ką parsisiųsti į Kindle.

Ir žinot, man tikrai buvo baisiai gaila to knygos nusipirkimo malonumo, nuo kurio turėjau susilaikyti. Žiauriai. To jausmo, kai išsišiepusi įsidedi knygą į rankinuką ir jauti jos svorį (na, arba grūdi į rankinuką prie kitų knygų, kur jau nebetelpa). Ir to jausmo, kai glostinėji viršelį, skaitai kas ant jo parašyta ir taip toliau. Na, stengiausi visa tai kompensuoti  stovėdama prie lentynos. Tik negalvokit, kad nebepatinka, man mano Kindle – nerealus daiktas, kur aš visas tas knygas nešiojuosi, ir stovėdama knygyne galiu visas jas tuoj pat nusipirkti ir tampytis visur su savimi ir niekas neapkaltins ir negrasins dėl per didelio mano bagažo svorio. Va.

Ką dar įdomaus pastebėjau? Oro uostuose ir lėktuvuose žmonės skaito. Kuo arčiau Amerikos, tuo labiau skaito Kindle, Europoje daugiau dominavo popierinės knygos. Mačiau tiek daug, kad jau net nebesistengiau atsiminti, kas ką skaito. Šalia manęs sėdėjęs amerikietis vyrukas, mačiau, per savo iPod klausėsi Adam Douglas Hitchhikers Guide to the Galaxy, su kitu šalia sėdėjusiu pakeileiviu draugiškai skaidėm Kindle, vienam oro uoste šalia sėdėjusi močiutė irgi skaitė Kindle (kaip gerai – gali pasididint šriftą ir visai nereikia akinių!).

Taigi, lentynos Amsterdamo Shipol atrodo taip (kaip smagu matyti pažįstamus pavadinimus, autorius ir viršelius):

Svarbiausia parduotuvė oro uosteKen Follet - artėja ir šio autoriaus eilėčia galima pavėluot į lėktuvąDaug daug S.ClarkoJei keliauji pas prancūzusViena geriausių ever olandų knygų - Mečetės namaiGiedrė šitą jau minėjoMečetės namai olandiškaiCoelho tikrai nebeturi rūpintis pragyvenimuKaipgi be Zafon?

O čia jau už Atlanto. Akcija oro uoste – kaip perskaitysi, gražink ir gausi atgal 50% sumos. Įdomu, kiek tokių skaitytojų atsiranda, kurie į oro uostą tempia perskaitytas knygas?

Read and return

Šitą jau būčiau nusipirkus. Na, bent jau skaitysiu greitu metu. Apie šitą knygą labai gerai atsiliepia The Help autorė.

Paštininkė

Naujienos JAVuoseKnygyno pardavėjos apie parduodamas knygas

/linkėjimai/

One day

Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great  House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!

Man labai patiko pati  knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.

Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.

Lina

Giedre, teisybės nėra

nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.

Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).

Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.

Keletas citatų:

“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”

Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):

“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”

“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”

“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.

“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.

“Books are wayward.”

Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.

“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”

Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas

The Uncommon Reader skamba ausyse

O, mano nuostabusis Kindle! I love it, I love it! Taigi nutiko taip, kad Vėlykų teko kaip visada važiuoti į pajūrį, tos trys su kažkiek valandos galėtų būti puikus laikas skaitymui, tačiau, dažniausiai dėl mašinos lingavimo paskaityti pavyksta kokį pusvalandį. Tai va, nuo viso šito siūbavimo gelbėja Kindle, nes su Kindle knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti. Brangios ramybės valandėlės (važiuojam mažojo klecko miego laiku, nes kitaip tai jau man pačiai tenka pavirsti į Kindlemamą, dainuojančią MP3) yra šauniai išnaudojamos. Vienintelis, ko pasigailėjau, kad išbandymams pasirinkta knyga labai trumpa – užteko vos pusei kelionės į vieną pusę, o normaliai prisijungti prie interneto ir parisiųsti dar ką nors tiesiog nebuvo galimybių. Na, bet nieko, kitą kartą tikrai būsiu gerai pasiruošus.

Kai Giedrė parašė apie šitą knygą ir net įtraukė ją į savo knygų ataskaitą kaip linksmiausią knygą, aš buvau visai pamiršus, kad kažkada su Alan Bennett jau buvau susidūrusi, o kas įdomiausia, kad prieš milijoną metų būtent šio autoriaus audio knygą klausėme kartu su būsimuoju vyru važiuodami ta pačia autostrada. Įtariu, kad autoriui labai patinka audioknygos, nes jis jas įskaito pats, o aš negaliu sakyti, kad man tai labai patinka, nes gan dažnai turėdavau atsukti skaitymą atgal,  nes nesuprasdavau tai to, tai ano, o kai su vyru perklausėme jo knyga Father! Father! Burning Bright!, susižvalgėm tokiais žvilgsniais, reiškiančiais maždaug “supratai, apie ką čia?”.

The Uncommon Reader tikrai smagi knyga, na, kaip jau kažkuriam poste rašiau, rašyk knygų mylėtojams apie knygų skaitymą ir tavo knyga taps skaitoma ir mylima. Aprašyti knygos geriau, nei aprašė Giedrė nesistengsiu, kam to reikia, jei jau yra smagus aprašymas. Knygoje karalienė pavaizduota taip simpatiškai ir žmogiškai, kad net norisi netyčiom su ja susidurti toj bibliotekoj ant ratų, pasidalinti įspūdžiais, sudalyvauti jos organizuotame susitikime su rašytojais ir perskaityti visas knygoje minimas knygas. Žodžiu, buvo pats smagiausias ir labiausiai į temą skaitymas prieš tas didžiąsias penktadienio vestuves – God bless them.

Eating animals

Kindle man akivaizdžiai susuko galvą. Iš to didelio pasirinkimo, jau nebežinau, ką ir beskaityti, taip ir gavosi, kad pirma Kindle perskaityta knyga visai net ne grožinė. Tikriausiai niekada nebūčiau skaičiusi šitos knygos, jei ne jos autorius Johnatan Safran Foer, kurį mes su Giedre taip mėgstam. Atsimenu, kai perskaičiau abi knygas, labai laukiau pasirodant trčiosios, bet nusiminiau, nes trečioji buvo visai ne grožinė. Ir štai dabar parsisiunčiau nemokamą knygos pradžią ir kažkaip užsikabliavau skaityti.

Iš tikro, atsimenu dar labai seniai, kai perskaičiau knygos pavadinimą, tai pavarčiau akis, kad, na, ką čia skaitysiu, bus apie vegetarizmą, o aš ne vegertarė. Bet iš tikro kai dabar skaičiau, tai knygoje mačiau daug kitų dalykų, kurie labiau aiškina, kodėl autorius yra vegetaras nei ragina tave būti vegetaru.

Viena iš tokių minčių yra ta, kad kiekvienas mūsų turime galvoje vaizdą, iš kur atsiranda mėsa ant mūsų stalo – na, gal kažkieno močiutė augina porą kiauliaičių tvarte, kas dieną verda jai jovalą, o anūkėliai varomi į pievas jai rauti žolės (čia autobiografiniai motyvai), na, gerai, čia iš idealaus pasaulio, kitas vaizdas gali būti, kad ta kiaulė auga kažkokioje fermoje, kur draugauja su kitomis kiaulėmis (kiaulės, jei dar nežinot, yra tiek pat protingos, o gal protingesnės už daugelį gyvūnų, gal net šunis), turi gardą, kur purvyne gali vartytis ir šildytis saulutėje, na, čia irgi gal neblogai visai, bet taip mes įsivaizduojame atkeliaujant mūsų mėsą. Pasak Foer’io, būtent šitas vaizdas yra išnaudojamas verslininkų (ne ūkininkų, verslininkų), nes Amerikoje (EU negali pasigirti tik truputį geresnėm sąlygom), gyvulių auginimas jau seniai yra nebe “auginimas”, o “gamyba”, ir 99% mėsos yra užauginama factory fermose ir tik 1% mėsos užaugina nepriklausomi ūkininkai. Jau seniai mėsa yra auginama ne maistui, o pelnui uždirbti, o tai lyg ir viską pasako, ar ne? Mėsa tarytum yra pigi, bet tik dėl to, kad joje neįtraukti visi kaštai – oro ir vandens taršos, antibiotikams atsparių bakterijų klestėjimo įtakos žmonėms ir t.t.

Kaip sako autorius, žmonės nenorėtų pamatyti, kaip auginami gyvuliai, kuriuos jie valgo, nes tai labiau primintų siaubo filmą, nei tai, ką mes įsivaizduojame. O be to, jūs nekaip negalėtumėte patekti, nes ten niekas jūsų neįleistų.

Nepaisant to, kad knyga nėra grožinė, J.S.Foer ją parašė visai ne sausai, galbūt dėl to ir užkabino ją skaityt. Foer’is į knygą įdeda daug jausmo ir asmeninės patirties, įterpia pasakojimus apie savo holokaustą išgyvenusią močiutę ir jos požiūrį į maistą (miltų sandėlį rūsyje), apie tai, kaip valgymas kartu yra ir bendravimas, ir kaip jis perduos savo vaikams visiškai kitokį požiūrį į maistą ir tarsi nutrauks šimtmečius besitesusią tradiciją, kaip jo vaikai neparagaus nuostabiausio močiutės ruošto patiekalo ir taip atims (?) iš jų tam tikrą paveldą. Autoriaus knygo pasisako ir fermeris, ir PETA atstovas, ir kiti žmonės, todėl knyga yra kaip diskusija, o ne žaidimas į vienus vartus.

Prieš skaitant šitą knygą yra tiesiog būtina pažiūrėti superinį filmą apie Temple Grandin – kad geriau suprastum ir įsivaizduotum, kad gyvulių auginimas daugeliu atveju nebėra toks, kokį mes įsivaizduojame. Ir jeigu valgome mėsą, gal turėtume išsireikalauti, kad ji būtų tikra mėsa, i me Matrix’oj užkoduota tektūra, skonis ir kvapas.

Foer’is apie savo knygą ir visa kitą čia.

Gimimo diena

Nors šiandien visai ne mano gimimo diena, bet jaučiuosi, tarsi būtų pati pati tikriausia, nes pagaliau gavau labai lauktą paskutinę savo gimtadienio dovaną. Žinai, kokia tai dovana? Ogi pati knygųžiurkiškiausia – Kindle!!!

Kindle užmigo šį kartą kartu su Jules Verne

Labai ilgai svarsčiau, ar man labai reikia šito daikto, neturėjau rankose nė vieno gyvo pavyždžio laikiusi, dėl to nežinojau, ar man patiks ir ar nebus dovana paleista vėjais. Bet žinai, dar tik keletą miničių laikau šitą daiktą rankose, bet jau taip džiaugiuosi, taip džiaugiuosi, kad jei būtų valgomas, tai jau būčiau suvalgius (na ir palyginimas). Ir dabar man atrodo, kad tai yra tiesiog pats nuostabiausias daiktas angliškai skaitančioms žiurkėms, ypač toms, kurios šiaip nėra ypatingai geros anglų kalbos žinovės (aš) ir laikas nuo laiko turėtų pasižiūrėti į žodyną (jei tokį turi ir netingi to padaryti), nes Kindle turi savyje žodyną ir tereikia tik su kursorium užeiti ant žodžio ir tam pačiam ekrane žodis yra paaiškinamas. Super. Kaip būtų palengvėjęs mano ilgas ir sunkus Zadie Smith “White Teeth” skaitymas – nėra žodžių apsakyti.

Taip iškrenta žodis, kurio reikšmę nori sužinoti

Dar buvau nusiteikusi, kad Kindle ganėtinai sunkus, bet gavusi dėžutę net nustebau, koks jis lengvas – tiesus kelias jam į mano rankinę. Bandau dabar pasverti, kas čia sunkesnis, tai Kindle sveria panašiai kaip mano telefonas ir TV distancinis kartu sudėjus.

Kindle ekranas tikrai visai nepanašus į kompo ir visai malonus akiai (o šitai mane labiausiai gąsdino, kad nepatiks). Dabar žiūriu į savo naują žaisliuką padėtą ant stalo ir tekstas jame tikrai atrodo kaip ant popieriaus. Kontrastas mažesnis nei ant balto popieriaus, bet tikrai neerzinantis, taip kaip buvo mano knygų mugėje vartytoje skaityklėje.

O jau kai atsiverčiau nemokamai galima parsisiųsti klasiką – vajei, Giedre, Jane Austen tikrai skaitysiu su Kindle, o savąją mielai padovanosiu mūsų blogo skaitytojams. Tiesa, nelabai dar žiūrėjau, kaip su kitomis knygomis, tikriausiai nebus įmanoma visų gauti e- versijoje, tačiau tikrai pakaks, nes jau dabar galvoju, kurią pirmą nusipirksiu Amazonėj – ar Emma Donoghue’s Room, ar dar kokią nors vieną.

Beatrix Potter knygoje ir Kindle

Sprendimas mano knygų lentynoms – jas dabar tikriausiai pildys (t.y. bandys šalia įsigrūsti) tik lietuviškai išleistos knygos (visai prarasti išrikiuotų knygų jausmą  nesinorėtų).

Tai va, jaučiuosi taip, kad negaliu net eiti miegoti – vies tiek neužmigsiu. Tai norėčiau dabar kur nors važiuoti ir vežtis šimtą knygų savo Kindle 🙂

Su gimimo diena. Ačiūūū!!!