Category: Grožinė

Kopėčios

~ kzL ~ 1 Comment

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Negrįžtantys

~ kzL ~ Leave a comment

Kaip aš jaudinausi dėl antrosios Ievos Dumbrytės knygos (esu linkusi jaudintis dėl svetimų reikalų)! Na, nes “Šaltienos bistro” tai gerai užvežė bjaurumo estetikos į Marijos žemės literatūrą, kad išsižiojus beliko tik nepamiršt užsičiaupti, o jau tada skaityti ir stebėti, ar autorė ir vėl nustebins. Beje, pasirodo, autorė pati buvo visiškai atsipūtus, kaip čia su ta antra knyga bus. Čia tikriausias vienas variantų, kai negali nerašyti, tad belieka tik rašyti – kas jau bus, tas.

Nors autorė maždaug sako, kad viskas, kas knygoj – tai iš jos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, nu ok, tai kur tas pasaulis prasideda ir baigias? Kažkur kitur, matyt, ten, kur žmonės nesąmoningai supranta kvantinę fiziką ir kur slampinėja Šriodingerio katės (tos kur tuo pačiu metu ir yra, ir nėra arba “kartu ir praeity, ir dabarty”). Tai jei autorė sako, kad tai jos kasdienybė, tai ir tikiu, ypač, kad kažkiek esu patyrusi per savo babą, vietinę gyvačių užkalbėtoją ir rupkių marinuotoją (nuo visų ligų), bet Ievos Dumbrytės marinavimo subtilybės tikriausiai net mano babai nurautų stogą.

Šitoj knygoj visko baisiai tiršta. Tiršta ir daug palyginti mažoje erdvėje ir laike, net dusina vietom. Lyg būtum skaitytojėlis įsiurbtas į liūną, kur, pasirodo, ir egzistuoja tas keistas pasaulis, kuriame nėščios moterys iš miego pakirsta be pilvų, ir tada jau bėga laukuosna ieškoti savo naujagimio. Kažkoks pirmapradis pasaulis, kur niekas neragavęs pažinimo obuolio, tad nenusipelnęs gimdyt skausmuose, o kartu tų obuolių persivalgę, o dar ir kokių papuvusių, kirmėlėtų.

Į antrą knygos dalį tas tirštumas išvargina, jau pradedi galvoti, o dievai, kas gi dar keisto gali ištikti. Gal sakyčiau, keistenybių buvo kokiu pem-šem puslapių per daug. Šioje knygoje, mieli skaitytojai, būkit pasiruošę ir žiaurumui, ir smurtui, ir šlykštumui, ir kai jau atrodys, kad daugiau nebeįmanoma, pasirodys, kad klystat, galima dar (nu, va čia tai jau ir per daug). Bet net ir labai užklimpę, irkitės iki pabaigos, kur rasit šviesos ir kažkokios ramybės. Visi jau mes nuvargę knygos pabaigoj – ir personažai, ir skaitytojai.

O kokia rekomendacija? Neskaitykit, jei jums bet kas nelogiško yra “nesąmonė”, ir būtinai skaitykit, jei jūsų galvos tų “nesąmonių” pilnos. Man kažkaip atrodo, kad verta tą crazy pasaulį patirti.

Empūsijas

~ kzL ~ Leave a comment

“Empūsijui” aptarti man labai norėjos knygų klubo diskusijos – geroje diskusijoje knyga sušvinta kitom spalvom, kitų skaitytojų įžvalgos ir žinios praplečia perspektyvą, padeda sudėti taškus ant i. Vienai skaityti ir su savim diskutuoti šį kartą buvo iššūkis, bet gali būt, kad dabar knyga galvoj marinuosis, brandinsis ir atsiskleis sluoksniais – tokius gabaliukus dabar rankiojuosi goodreadsuose skaitydama kitų įspūdžius. Taip jau matyt man yra su Olgos Tokarczuk knygom – viena įkvepia, kita lieka nesurezonavus ir neatsiskleidus. Šį kartą “Empūsijas” tapo knyga, prie kurios ne visada su džiaugsmu sugrįždavau, kad ir kokia graži knygos kalba, puikus vertimas, o autorės autoritetas – didžiulis ir imponuojantis.

Knygos atmosferaįsiurbia nuo pirmų puslapių – kurortinis miestelis uždarame slėnyje, kur net vėjai neužpučia, keistuolių ligonių grupelė, nuolatos nuklystančių į nesibaigiančias laikmečiui aktualias diskusijas, užaštrintas vietinės grybukų užpiltinės “švermerai”. Ir nuolatinė mirties nuojauta – džiovininkai visi, vis dėlto. Jaunas iš Lvovo atvykęs vaikinas, toks, jausmas, kad visą laiką vaikšto mano įsivaizduojamo knygos kambario pakampėm, kad per daug neatkreiptų į save dėmesio, neužkliūtų ir nesusilauktų komentarų, kurie jo išdavikus jaunus skruostus nupils raudoniu. Na, o visos knygos moterys, išskyrus tik vaikystėje Mečisėliui motiną bandžiusią atstoti auklę – kažkokios išplaukusios, netikros ir užkadrinės – pagal pensiono vyrukų “modernias” pažiūras – dėmesio nevertos nesivaldančios gimdymo mašinos, nevertos teisės nei į savo kūną, nei į sielą. Beje, visos mizoginiškos iš kompanionų lūpų skambančios mintys didžių istorijos vyrų – Richar Wagner, William Butler Yaets, August Strinberg, Zigmund Freud, Charles Darwin, Jean-Paul Sartre ir kitų – tekstų parafrazės. Juos autorė išvardina knygos pabaigoje.

Lėtas kurortinis dienų stūmimas ir ilgos diskusijos sunkiai man skaitės, vis teko savo pabėgusias mintis gaudyt ir grąžint į perskaitytos pastraipos priekį. Smagiausiai skaitės Mečislovo prisiminimai apie vaikystę, santykius su tėvu ir gydymosi istorija, draugystė su Tiliu, na ir visokie kulinariniai nuotykiai. Su haliucinaciniais nuplaukimais ir slankiojimais po palėpes ir prisirišimais prie kėdžių sekės sunkokai. Pabaiga, palygint su visa knyga, pagreitinta tokia, nežinau, ar mane įtikino toks išrišimas. Na, tebūnie. Dedu tašką ir judam toliau.

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Žmonės, kurie visada su tavimi

~ kzL ~ Leave a comment

Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.

Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.

“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.

Pono Linio dukraitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vis aplinkoj skaičiau pagyras šiai mažulytei knygelei su suknele ant viršelio, net atrodė, na, kas ten gali būti tokio stebuklingo, kad visi skaitytojai tokie sužavėti lieka. Ir pati likau apžavėta. Dar viena knyga, kur su labai mažai žodžių, labiau per nutylėjimus ir niuansus papasakota ir žmonių gyvenimo istorija, ir istorijos tarpsnis, ir skauduliai, ir vienatvė, ir nuostabi draugystė, kuriai užtenka, kiek ten – keturių gal žodžių? Ir kaip visą laiką, iki paskutinio puslapio išlaikoma paslaptis ir intriga. Puiki! Labai rekomenduoju.

Saugoti

~ kzL ~ 2 Comments

Ach, tie didieji lūkesčiai!!! Soc tinkluose paskutiniu metu vis paskaitydavau pagyras šiai knygai iš labai patikimų rekomenduotojų, bet kartais imu ir pamirštu, kad mano skonis su patikimomis rekomenduotojomis būna ir nesutampa (būna net labai dažnai). Kažkaip man labai užsifiksavo, kad knyga pasakos apie Holokaustą ir pokarį Nyderlanduose, man labai įdomi tema, ir smalsu, kokia buvo Nyderlandų pozicija ir realybė, pvz., palyginus su Danija (papasakota nuotabioje Sandi Kogsvig knygoje “Hitlerio kanarėlė“). Ir nors Holokaustas yra labai svarbi knygos gija, iki jos einama labai labai lėtai ir ilgai (nors knyga ir nestora), ir man tikrai pasidarė nuobodu, nes viskas buvo tas pats per tą patį – Izabelė užsispaudus gnyda, rimtuolė, užstrigusi mamos nubrėžtose ribose (kurias vėliau, aleliuja, pradeda kvestionuoti, klausdama, ar kitos aplinkos merginos irgi tokios panašios į savo motinas) ir nė pro kur nenori nors akimirką būt jauna mergina. Suprantu, suprantu, suprantu, kokia traumuota ir išgąsdinta ji jaučiasi, ir ta nesikeičianti aplinka ir saugūs namai yra viskas, kas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet vistiek, nu taip nuobodu buvo, norėjau mest knygą šalin ir tik tų rekomenduotojų dėka skaičiau toliau.

Kitos knygos veikėjos, Evos dienoraščio dalis buvo skaitymo atgaiva (pagaulumo, ne emocine prasme) ir įdomiausia knygos dalis, tema, dėl kurios ir skaičiau šitą knygą. Gavau, ko laukiau ir tikėjaus. Knygos paskutinė dalis tai tekstas pamąstymui, apie tai, kaip dviejų jaunų merginų, kurios tapo istorinių aplinkybių aukomis, patys brangiausi atsiminimai, susiję su tais pačiais namais ir tais pačiais daiktais. Kaip visa tai atidalinti? Kaip atsukti neatsukamą, kaip atleisti neatleidžiamą? Ko galima griebtis atsidūrus beviltiškose situacijose? Koks skausmas turi draskyti žmogų, kuriam duodama žiūrėti į senąjį gyvenimą per stiklą, bet neleidžiama jo apkabinti?

Knygoje taip pat labai svarbi Izabelės atsivėrimo, išsilaisvinimo iš stingulio tema, taip pat ir tuo metu neleistinos meilės bei pirmųjų seksualiniš patirčių ir gaivališkos aistros linijos. Labai geros temos, labai įdomūs klausimai, bet nu, šakės, kaip nuobodžiai parašyta, seniai jau buvo taip nuobodu. Tai bendras atsiminimas apie knygą bus geras, bet jau skaitymo atsiminimas – nenoriu pakartot.

__________________________________

Už knygą dėkoju Almai Litterai

Demonas Variagalvis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.

Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.

Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.

O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

Robčikas

~ kzL ~ Leave a comment

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Lydekaitės burtai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Dienos namai, nakties namai

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.

Tom Lake

~ kzL ~ Leave a comment

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Sugrįžimas į Veneciją

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gražus knygos viršelis, tobulas net, sakyčiau. Labai jau jis mane sugundė, kaip ir sugundė knygos pristatymas Mažvydo bibliotekoje. Na, istorikų dažniausiai būna labai įdomu klausytis, tikrai nežinojau, kaip mokytis važiuodavo LDK didikai (jie universitetuose būdavo mokomi asmeniškai, o jų palyda mokydavosi tų mokslų klausydama).

Šioje knygoje Radvilos Našlaitėlio, kuris keliavo į Šventąją Žemę, kelionės palydovo istorija. Ši siužetinė linija istoriškai įdomi, bet šiaip tokia labiau aprašomoji – kur ėjo, ką matė ir kokie pavojai grėsė, tai ir įdomu skaityt ir kiek nuobodoka darosi į knygos vidurį, na, o istoriją rišanti meilės linija tikrai ne mano skonio, labai jau ten saldi, romantiška ir aiškštinga. Nors mano romantiškajai daliai visai patiko pasvajoti apie Venecijoje paliktus lietuviškus genus, bet pačia istorija nepatikėjau, dar gerai kad likimas buvo gailestingas ir neleido mūsų herojui tos meilės istorijos parsigabent Lietuvon, nes tai būčiau nepatikėjus kvadratu. o summa summarum, ne mano knyga, nors už nežinotus istorinius faktus ir dėkinga. Tikiuosi suras savo labiau už mane romantišką skaitytoją.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Itanas Fromas

~ kzL ~ Leave a comment

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”