Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.